Demaskuota (✔)

•21•

Campo Soleado pasirodė esanti dar viena ranča. Išvydus didelį pastatą ir laukuose besiganančių rudų karvių bandą, Harli panoro klykti iš nevilties. Bet neištarė nė garselio tik atsilošė sėdynėje ir persibraukė ranka sukaitusį veidą lyg bandydama įsitikinti, kad nesapnuoja.

Jos pikapas stovėjo prie pat įvažiavimo į sodybą ir nors suvokė, kad reikia apsisukti, merginai nekilo rankos. Iki šios vietos kratėsi kone dvi valandas ir štai. Tik dar viena ferma. Jokio miesto, jokios degalinės ir telefono. Jos pasiryžimas dar sykį atsitrenkė į sieną.

Reikėjo palaukti Fabio ir nevogti mašinos. Jis būtų ją nuvežęs kur reikia. Dabar Harli graužėsi priėmusi prastą sprendimą, bet buvo per vėlu. Energija su kuria leidosi į kelią blėso, skrandis priminė, kad pusryčius jau senai suvirškino, o vandens nebeužtenka alkiui numalšinti.

Ji turėjo automobilį. Pinigų. Buvo laisva. Nei Darko saugančio ją, nei ko nors kito keliančio pavojaus... Ir kas iš to jei ji kaip paskutinė kvailė nesugeba rasti išvažiavimo iš šių vietų? Reikėjo pasiimti ir Fabio telefoną. Meisonas turbūt perskaitė žinutę, bet ji ten parašė apie artimiausią miestą, o pati tokio nemato nė iš tolo.

Radijas užbliovė linksmą melodiją primenančią ispanų kalba atliekamą country stiliaus dainelę ir susinervinusi ji išjungė aparatą. Dabar stojusioje tyloje galėjo girdėti tik savo alsų kvėpavimą. Vėl pirštais pataršė plaukus negalėdama apsispręsti ko imtis. Bake degalų dar buvo, bet rodyklė sparčiai artėjo prie kritinės ribos, o ji nė nežinojo kurion pusėn traukti.

Galvon ėmė skverbtis įkyrus noras išlipti ir nueiti į šią rančą, pamėginti susikalbėti ir paprašyti telefono. Ši ferma toli nuo Darko rančos, bent jau jai taip atrodė iš to kiek laiko iki jos važiavo. Ar Fabio galėtų čia dirbti ar lankytis? Ir ką jai paaiškinti? Kaip amerikietė nekalbanti ispaniškai atsidūrė šiose atokiose vietose su pikapu, registruotu Meksikoje, bet nežinodama kelio?

Kas nors gali įtarti. Taip kuždėjo jos policininkės nuojauta. Tuo tarpu kita sąmonės dalis kartojo, kad ji per daug linkusi visus įtarinėti ir turi surizikuoti. Kitaip kuras baigsis kur nors vidury laukų, o situacija netaps nė kiek geresnė.

Apsisprendusi veikti drąsiai Harli atsidarė mašinos dureles ir iššokusi pamankštino nuo ilgo sėdėjimo pavargusias kojas. Tvirčiau užsimaukšlino skrybėlę ir susikaupė kratydama mintyse visus ispaniškus žodelius šiomis dienomis girdėtus iš Darko.

Rančos veranda buvo panaši į matytą Kalaveroje, tik ne taip dailiai nudažyta. Šis pastatas buvo senesnis ir vietomis tamsavo papuvusios lentos.

Nesuradusi skambučio ji delnu patrankė į pagrindines duris ir tuoj pat iš vidaus išgirdo šūksnį. Už minutėlės duris atidarė moteriškė trumpai kirptais garbanotais plaukais. Valydamasi miltuotas rankas tiesiai į ilgą sijoną ji kažko paklausė ispaniškai.

-Hola.- Harli nusišypsojo,- Ar kalbi angliškai?- ši papurtė galvą ir jau ketino uždaryti duris, bet Harli vikriai įstatė koją į tarpelį neleisdama namų šeimininkei nueiti. - Man reikia paskambinti. Telefonas.- ji pavaizdavo kalbanti mobiliuoju.

Moteris dar kartą papurtė galvą ir suburbėjo kažką kas pasirodė panašu į raginimą nešdintis. Harli įsirėmė rankomis į šonus parodydama, kad šitaip paprastai tikrai nebus išprašyta.

-Penkias minutes.- ji rodė skaičių pirštais,- vieną skambutį. Prašau.
-Sal de aqui!- dabar abejonių, kad moteris kalba piktai nebeliko. (Eik iš čia - isp. k)

-Kiek mylių iki miesto? Miestas? Ar miestas toli?- nenusileido Harli.
-Turista estupida!
-Aš ne turistė. Man reikia pagalbos. Ar čia yra žmonių? Tavo vyras?
Moteris suprato paskutinį žodį:
-Que necesitas de mi esposo?! Puta americana! (Ko nori iš mano vyro? Kalė amerikietė - isp.k)