Demaskuota (✔)

•30•

Brėško ankstyvas rytas. Vos iššokusią iš sunkvežimio Harli pasitiko lengvas šaltukas ir pikšvi laukai, kurių dar nešildė nė menkiausias saulės spindulys. Sunkūs debesys pakibę danguje žadėjo apniukusią ir vėjuotą dieną kaip tęsinį po vakarykščios liūties.

Eilė nusidriekusi ties postu jai jau buvo pažįstama. Vairuotojai laukdami apžiūros rūkė šalia savo vilkikų, kiti kalbėjosi telefonais ar užkandžiavo tiesiog šalikelėje. Pora pasienio pareigūnų krėtė vieną automobilį ir kažką diskutavo su jo savininku.

Harli susigūžė, oda pašiurpo nuo rytinės vėsos, bet ji kantriai laukė prisiartinančio Darko. Šis su kažkuo pasikalbėjo telefonu, tada mostelėjo Fabio ir pagaliau atžingsniavo prie merginos.

-Stok čia, į kelkraštį,- jo balsas skambėjo oficialiai lyg vieno iš tų pareigūnų krantančių sunkvežimius. Harli pakėlė į jį akis, bet Darko jau buvo nusisukęs ir žvalgėsi į kelią tarsi ko nors laukdamas. Atokiau Fabio apsuko furgoną, pasiruošęs grįžimui į šalies gilumą.

Nepraėjus kelioms nejaukioms minutėms Harli akis patraukė juodas džipas apklijuotas tarnybiniais pasienio policijos lipdukaus. Mašina greitai laviravo aplenkdama spūstį ir čiuožtelėjusi sustojo ties Darko. Pastarasis pravėrė dureles, persimetė keliais žodžiais su vairuotoju ir pasuko link Harli.

-Eik, sėsk vidun, jis tave perveš į kitą pusę,- trumpai pasakė Darko,- taviškiai pasitiks.
-Darko,- jos balsas suvirpėjo gal iš šalčio, o gal iš nevilties,- ar tu lieki čia?

Dabar jų akys susitiko. Niūrus ir nuvargęs vyro žvilgsnis pervėrė ją tik sekundei, ilgiau neužsilikdamas nė ties vienu jos veido bruožu.
-Eik, tavęs laukia,- neatsakydamas į klausimą paragino jis.
-Dėl visko kas nutiko...
-Harli, eik!- sužaibavo mėlynos akys priversdamos ją atšlyti. Darko buvo piktas. Net ne piktas. Atrodė taip lyg norėtų ką nors sumušti. - Keliauk!

Ji nurijo seiles įskaudinta tokio abejingumo ir lėtai linktelėjo galva. Pasukusi link automobilio akies krašteliu dar kartą metė žvilgsnį į Darko, bet jis jau tolo skubėdamas prie Fabio sukvežimio. Tai viskas. Viskas baigta. Jos širdyje ėmė plėstis kažkoks graudulys, nors turėjo džiaugtis.

-Labas rytas,-  vyras už vairo vilkėjo uniformą išduodančią, kad nėra paprastas sienos patrulis. Gelsvas saulę imituojantis ženklelis prisiūtas ant krūtinės papildė tuos, kuriuos vilki paprasti sienos pareigūnai ir išdavė, kad tai specialiojo taktinio būrio Bortac agentas.

Nustebusi Harli linktelėjo svarstydama kiek kainuoja papirkti tokio aukšto rango pareigūną ir ką jis veikia šiame poste. Nors padalinys buvo įkurtas sienų apsaugai, paprastai jie reaguodavo į teroristines grėsmes ir teikdavo pagalbą itin svarbių operacijų metu. Vežioti per sieną žmones be dokumentų jokiu būdu neturėjo įeiti į tokio agento pareigas.

-Šalta?- jis suktelėjo rankenelę pašildydamas automobilio saloną, o tada spustelėjo akseleratorių ir vikriai manevruodamas tarp žmonių ir mašinų ėmė judėti posto link. Prie barjerų jam pakako mostelti ranka ir džipas buvo praleistas tarnybinio įvažiavimo taku iš kur lygiai taip pat pralėkė jau amerikiečių postą.

Harli dairėsi stebėdama kaip lengvai vyras pergabena ją į Amerikos pusę nė kartelio nestabteldamas paaiškinti kam nors kas ta mergina jo automobilyje.

Džipas sustojo prie tarnybinių patalpų durų, ten puikavosi Amerikos vėliavomis puoštos emblemos.

-Tavo kolegos laukia viduje,- šyptelėjo jis.- Railis į postą atvyko dar panakčiais.
-Ačiū,- išspaudė ji galvodama kaip gali būti, kad šis vyras pažįsta jos viršininką ir tokį kaip Darko vienu metu.
-Nėra už ką, mano užduotis suteikti Daltonui visą reikalingą pagalbą kertant sienas, kada beprireiktų.