Demaskuota (✔)

•32•

Santa Izabelės paplūdimys kaip visada šurmuliavo. Aplinkui šmėkščiojo spalvoti maudymosi kostiumėliai, vieni turistai gulinėjo ant rankšluosčių, kiti tiesiai ant smėlio, o aplinkui šūkaudami lakstė vaikai, mėtydami didelį kamuolį, kuris nuolat į ką nors pataikydavo. Jų balsus kartais nustelbdavo ledų pardavėjo varpeliai, kai šis prasistumdamas garsiai juos sužvangindavo.

Buvo tikrai karšta, pats vidurvasaris, nors Puerto Rike šilta ištisus metus. Per dieną įkaitęs smėlis maloniai glostė jos basas pėdas ir Harli pasidžiaugė nusiavusi sportbačius. Dar kiek paėjėjo ir nusprendusi, kad pasiekė centrinę dalį kur žmonių tiesiog sausakimša, prisėdo iš vienos pusės pasislėpdama po netoliese į žemę įsmeigtu plačiu žydru saulės skėčiu.

Jai reikėjo kaip reikiant pamąstyti, o nerimas kamuojantis vis stipriau, paskatino kol kas į nakvynės namus negrįžti. Praeitą savaitę Klaudijus netikėtai praleido susitikimą. Tokiam atvejui jie turėjo antrą slaptą vietą, kurioje reikėjo palikti koduotą pranešimą kur ir kada įvyks sekantis pasimatymas.

Deja, slėptuvė uolose šiek tiek už miesto buvo tuštutėlė. Nebežinodama ko imtis Harli pasinaudojo trečiuoju variantu, skirtu tik labai ypatingam atvejui. Ji įdėjo skelbimą į vietinio laikraščio reklamos skyrelį. Koduotas pranešimas skelbė "Pirkčiau žvejybinę valtį. Kreiptis į Milsą iš uosto tarnybos."

Joks Milsas, savaime suprantama, uoste nedirbo, o pavardė gan aiškiai sufleravo kas siunčia žinutę. Klaudijus žinojo kur ji apsistojusi, tad jis ir turėjo susirasti Harli. Bet praėjo dar diena, o naujienų nebuvo. Negana to, Harli pasirodė, kad prie nakvynės namų jau antrą dieną stovi nematytas automobilis tamsintais stiklais.

Pasiduodama labiau nuojautai nei logikai, ji į namus negrįžo ir dabar apsukusi ratą aplink miestą atėjo į paplūdimį. Dėl turistų gausos ir įprastinio klegesio, čia buvo gana saugu ir nors triukšmas trukdė mąstyti, tai buvo geriau nei rizikuoti prisėdant ant vieno iš suoliukų gatvėse kur esi pernelyg gerai matomas. Tiesa, jos galvą puošė vietiniame turgelyje pirkta kaubojiška skrybėlė su smagiai užriestais kraštais, o margaspalviai šortai ir palaidinė niekuo nesiskyrė nuo kitų turistų. 

Puerto Rike Harli gyveno jau antrą mėnesį. Per šį laiką nedidelį kurortinį Santa Izabelės miestą pažino taip, kad būtų perėjusi jį net užsimerkusi. Žinojo mažytes į šlaitą vingiuojančias siauras gatveles ir net paplūdimio ledų pardavėjų vardus. Iki šiol operacija vyko visiškai sklandžiai, kiekvieną savaitę ji perduodavo Klaudijui - grupės vadui ką aptikusi ar nugirdusi ir sužinodavo kur jie susitiks sekantį kartą.

Porą kartų saugumo dėlei persikėlė į skirtingus nakvynės namus, bet grėsmės kodas visada buvo nulinis, taip informuodavo Klaudijus. Negana to, paskutinį kartą jis užsiminė, kad jie čia jau nebeilgam. Kaip ji suprato, puikiai sekėsi visiems grupės nariams išsisklaidžiusiems po skirtingus Puerto Riko salos miestus. Harli teko Santa Izabelė, mažiausias miestelis pietinėjė salos dalyje. Ir žinoma, lengviausia užduotis, nes jos patirtis iš visos grupės buvo mažiausia.

Tačiau ji labai didžiavosi, kad buvo pasiūlyta į šią operaciją. Kai prieš trejus metus pirmą kartą buvo iškviesta į interviu dėl darbo FTB ji taip panikavo, kad persigalvojo gal šimtą kartų belaukdama kol prasivers kabineto durys. O ir paskui akys ant kaktos iššoko kai buvo informuota koks ilgas kelias jos laukia iki kol pagaliau galės praverti akademijos duris. Daugybė gyvenimo istorijos patikrinimų, psichologinių ir fizinių testų, interviu ir neoficialių pokalbių... 

Bet kažkokiu būdu stebuklas įvyko. Kartais, bandydama prisiminti tą užimtą mėnesį kai lakstė iš vieno testo į kitą, ji svarstydavo ar tikrai taip jaudinosi, ar tai tik atmintis dabar piešia viską sutirštintomis spalvomis. Per pirmąjį pokalbį paklausta, kuris FTB departamentas ją domina suvokė, kad net nežino kiek jų iš viso yra. Raudo ir nervinosi, bet stengėsi suktis iš situacijų kaip įmanydama.