Demaskuota (✔)

•12•

Darko prisispyręs žiūrėjo į merginos veidą priešais save.  Tai ką matė jam patiko. Ne išvaizdos prasme, nors ši taip pat galėjo išversti iš koto. Ne. Jis matė paniką išplėstose jos akyse, šviesiai rusvos su besimainančiais gelsvais atspalviais, jos priminė jam gintarus. Velniškai dailios, bet baimė spindinti jose buvo dar dailesnė. Jis nusišypsojo iš savo minties. Anksčiau ar vėliau ji pasiduos. Pasakys tiesą. O tiesa turėjo būti kitokia, nes ta istorija apie avariją jam skambėjo įtartinai. 

Prikibti negalėjo, nes neturėjo įrodymų, bet susirinks juos vos nuvykęs į ramesnę vietą. Jei Harli tikisi, kad jos žodžiai yra viskas ko jam reikia, tai ji smarkiai nusivils. Jis dar pasidomės apie avariją, valkatą ir vyruką buvusį su ja automobilyje. Valkata, kurio niekas neatpažino. Per daug patogu, kaip tik tai ir kėlė jam įtarimą. Be to, pati mergina buvo visiškai netinkama policijos operacijoms. 

Netinkama - labai sąlyginis žodis. Dar sykį atidžiai apžiūrėjo jos veiduką. Kas, tiesą sakant, joje netinkamo? Per trapi? Darko susiraukė suradęs tokį žodį savo žodyne. Bet kai nusiplovė nuo veido dažus pirmoji jo mintis tokia ir buvo, Harli atrodė per jauna tokioms rimtoms operacijoms, kurias turėtų vykdyti patyrę pareigūnai. Kita vertus, ne pirmas kartas kai ir visko matę pareigūnai surizikuoja ir į talką pasikviečia žmones, kuriems nuo tokių dalykų reikėtų laikytis atokiau. 

Jei rizika pasiteisina, jie tampa didvyriais. O jei ne... Žūsta žmonės, kažkas lekia lauk iš darbo, visuomenės akyse policijos vertė krinta žemyn dar vienu laipteliu. Tik kas beprikels mirusius? Jis sukando dantis. Dabar ne laikas prisiminti. Tik ar jis buvo kada pamiršęs? 

-Darko, aš nežinau kodėl jie manęs neieško...

Visai užsimiršęs, kad vis dar gniaužia jos pečius jis gražino žvilgsnį ties Harli, bet negalėjo susilaikyti nepagalvojęs, kad jos plaukai - tamsūs, kaštoniniai, kone tokios pat spalvos. Toks pat ūgis, jam iki pečių... Susinervinęs jis paleido Harli lyg žariją deginančią rankas.

-Iš tiesų keista, ar ne?- dabar jo balsas suskambo šiurkščiau nei pats norėjo. Prisiminimai vis dar blaškėsi krūtinėje ir jam reikėjo bent kelių minučių, kad sugrūstų juos gilyn, ten, iš kur jie nebedrįstų ištrūkti.

-Paprastai paieška skelbiama tik praėjus dviems ar net trims paroms,- jos akys sekiojo jį matuojantį žingsniais mažytę patalpą.
-Žinau kada skelbiama paieška, bet tavo atveju, pareigūnai buvo pagrobimo liudininkai, tai ne šiaip iš namų išėjęs asmuo, kai siūloma palaukti porą parų!- atšovė jis.

Iš tiesų sistema buvo sumauta. Siekiant neeikvoti policijos pareigūnų laiko niekas neieškodavo dingusių žmonių pirmą parą. Nes didelis procentas dingusių be žinios atsiranda per pirmąsias septyniasdešimt dvi valandas, tokia buvo statistika. Darko atsirėmė į sieną. Visų pirma jis turi nusiraminti. Antra, jam reikia mąstyti logiškai. Trečia, Harli privalo pasakyti tiesą, nes nežinodamas jos jis gali juos abu įklampinti į dar didesnę bėdą.

Ji tylėjo. Kurgi netylės. Neturėjo ką atsakyti į jo faktą, kuris dabar kybojo tarp jų sukeldamas grėsmingą tylą. Užuodęs palankų momentą paspausti Darko vėl prisiartino prie jos. Priartėk, pagalvojo sau, turi būti jos asmeninėje erdvėje, jei nori, kad ji kalbėtų. 

Puikiai žinojo, kad kiekvienas žmogus yra tarsi apsuptas nematomos erdvės, kurią psichologai skirsto į tris burbulus. Pirmasis, kai žmogus yra viešumoje, gatvėje, minioje, autobuse ir nuolat šalia jaučia kitų asmenų buvimą. Sąmonė priima tokį įsiveržimą, nes tai yra vieša vieta, o įsibrovėliai neužmezga jokio ryšio. Mokslininkai skaičiuoja, kad šios erdvės matmenys tarp keturių ir dvylikos pėdų* nuo žmogaus kūno. 

*1.2 - 3.7m - aut.pastaba

Antrasis burbulas skirtas kolegoms, draugams ir tiems patiems nepažįstamiems viešumoje kai dėl aplinkybių žmonės turi susispausti. Jam skirta nuo pusantros iki keturių pėdų. (0.46 - 1.2m). Jis jau vadinamas asmenine erdve ir jei žmogus ne viešumoje kur negali rinktis, į tokį atstumą prisileidžia tik gerai pažįstamą asmenį, kuriuo pasitiki.