Demaskuota (✔)

•28•

Harli pasimuistė pajutusi prie savęs rankas. Pirmiausia sąmonę pasiekė garsūs lietaus lašai, už lango žliaugte žliaugė lietus. Tada vėl pajuto svetimų rankų prisilietimą prie savo odos ir krūptelėjusi atsimerkė.

-Viskas gerai,- prieblanda slėpė Darko veidą,- čia aš. Noriu tave atrišti. Nebijok.- čiaukštelėjo peilis ir virvė nuo riešų dingo, tą patį jis pakartojo ir su kojomis.- Sėskis,- jis pagelbėjo jai,- pamankštink raumenis. Ar ką nors skauda?
-Ne,- ji dar apdujusi papurtė galvą,- ar... ar jau vakaras?
-Taip. Lauke smarkiai lyja, toks oras mums tik į naudą. Fabio laukia sunkvežimyje. Ateik, nuvesiu tave. Atvežiau maisto, galėsi pavalgyti, mūsų laukia ilga kelionė.

-Kur Mirėja?- Harli atsistojo dairydamasi vonios kambario durų, norėjo užsukti prieš išvažiuojant.
-Jai viskas gerai. Pasiskubink.
-Ar kas nors mūsų ieško?
-Harli, mūsų ieško daugybė žmonių. Bet viskas bus gerai.

Sugrįžusi ji linktelėjo jam:
-Aš pasiruošusi.
Darko atidarė namo duris ir į ją vilkinčią berankoviais marškinėliais iškart smogė vėjo banga. Lietus pliaupė lyg iš kibiro, negana to grūmojo griaustinis. Tokio oro ji nemėgo. Bėgte pasileido paskui jį link didelio krovininio sunkvežimio.

-Kas čia?!- riktelėjo kai Darko atidarė mašinos galą ragindamas šokti į priekabą.
-Lipk, Harli, lipk!
Per minutę ji užsikeberojo vidun, vyras įšoko paskui ją ir iš vidaus užtrenkė duris. Čirkštelėjo degtukas trumpam apšviesdamas jo veidą, Darko iš vidaus užkabino duris ir žengęs žingsnį pabeldė į sienelę už kurios turėjo būti vairuotojo kabina.

Suburzgė variklis ir sunkvežimis iškart pajudėjo. Nepasiruošusi tokiam įvykiui Harli susvyravo, bet tvirtos rankos tuoj pat sulaikė ją.

-Atsargiai, atsargiai. Ten kairėje yra čiužinys. Tuoj uždegsiu žvakę, kad geriau matytum.

Vėl brūkštelėjo degtukas ir netrukus Darko uždegė nedideliame indelyje įstatytą žvakigalį. Pakėlęs jį apšvietė priekabos vidų, rodydamas jai:
-Matai, ten čiužinys, sėsk ant jo. Tuoj paduosiu dėžutę su maistu.
-Ar mes taip ir važiuosim? Priekaboje?
-Taip saugiau. Fabio niekas nepažįsta ir neieško. Sunkvežimis nepatrauks daug dėmesio, atrodys tik dar vienas krovininis vilkikas. Blogai nebus, turiu maisto ir apklotą jei pasidarytų šalta. Kai pavalgysi žvakę užpūsiu, turiu tik vieną, neverta nuolat deginti.

Harli prisėdo nugara atsiremdama į šalia sustatytus maišus ir paėmė jai ištiestą maišelį.
-Kepta vištiena.- Darko balse pasigirdo šypsena,- valgyk kiek telpa. Turiu ir vandens.

Jis klestelėjo šalia pastatydamas plastikinį butelį su vandeniu ir išsitraukęs telefoną žvilgtelėjo į jį:
-Jei pasiseks už kokių šešių valandų būsim prie sienos.
-Kur palikai Mirėją?- ji nurijo pirmą kąsnelį vištienos ir apsilaižė, buvo gerokai išalkusi, tad dabar kibo į maistą nebedvejodama. 

-Jau sakiau, kad jai viskas gerai.
-Ar taip sunku pasakyti smulkiau? 
-Kam tau apsikrauti nereikalinga informacija? Kaip pareigūnė turėtum žinoti, kad reikia atsirinkti tik tai kas iš tiesų svarbu, kitaip bus sunku mąstyti. 

-Mokai mane dirbti savo darbą?- Harli šyptelėjo,- Ar pats esi kada nors dirbęs ką nors normalaus? Turiu omeny legalaus?
-Buvau kariuomenėje, ar tai skaitosi legalu?
-Kariuomenėje?- ji pasuko galvą nepatikliai nužvelgdama vyrą,- Mūsiškėje ar Meksikos?

Darko nusikvatojo ir ištiesė ranką paimti jos maišelio su maisto likučiais. Užlenkęs kraštelį padėjo jį tolyn ir linktelėjo jai atsigerti vandens prieš užpūsdamas žvakę. 

-Mūsiškėje,- pagaliau atsakė kai jie paskendo tamsoje, dabar nosį kuteno tik pasklidę žvakės dūmai. Sunkvežimis sulėtino greitį sukdamas ir Harli išgirdo, kad lietus vis dar taip pat stipriai plaka brezentą dabar saugantį juos nuo šalčio.