Demaskuota (✔)

•26•

Rančų šukavimas atnešė mažai rezultatų. Vieni laukų darbininkai sakėsi matę Fabio pikapą, kiti sakė matę ir merginą, bet Darko lengvai pažindavo melagius, besitikinčius lengvo uždarbio, kurį jie siūlė už reikiamą informaciją.

Snūstelėjes vos porą valandų jis vargiai laikėsi ant kojų, kas kartą įsėdus į mašiną akys ir vėl lipdavo iš nuovargio ir Darko užsnūsdavo keliolikai minučių iki sekančio sustojimo. Tačiau žinojo, kad kas kartą po tų trumpų poilsio akimirkų kūnas įgauna reikiamos energijos, tegu ir nedaug, bet vis viena. Gaila tik, kad tokie prabudimai ir užmigimai, duobėtu keliu besikratančioje mašinoje, neigiamai veikė jo nuotaiką. Darko jautėsi irzlus ir be pagrindo piktas. 

Siuto ant Fabio, kad vairuoja net nebandydamas aplenkti didžiausių duobių, pyko ant savęs už tai, kad neperžiūrėjo visų praleistų skambučių, niršo ant Meisono ir Railio, kurie užvirė visą košę ir žinoma ant Harli, kuri dingo kaip į vandenį šiose apylinkėse kur pasislėpti iš tiesų nė nebuvo kur. 

-Ji negalėjo tiek toli nuvažiuoti,- jau kelintą kartą tą patį pakartojo Fabio.- Nebuvo tiek degalų, ketinau važiuoti užsipilti. 
-Tai kur po velniais ji pasidėjo? Mašina niekur pakeliui nepalikta. Ji kažką sutiko.- Darko atsiduso ir atsisėdęs tiesiau išsitraukė žemėlapį, kurį nutvėrė vienoje iš pravažiuotų degalinių. Rašikliu greitai pasižymėjo apžiūrėtus kelius, jie jau buvo aplankę daugiau nei penkiolika rančų, įsikūrusių Kalaveros kaimynystėje ar kiek toliau nuo jos.
-Nenoriu nieko sakyti, bet kas jei ji sutiko ką nors iš Karloso žmonių?- sumurmėjo Fabio.

-Kokio dar Karloso?- Darko nutrenkė žemėn žemėlapį.
-Yra toks vyrukas, jau kokie metai ar daugiau kaip valdo na... žinai,- Fabio pasitaisė ranka smunkančią skrybėlę,- kažką panašaus į viešnamius, tik ne tokius atvirus kaip miestuose. 
-Nieko apie tokį negirdėjau?- sukluso Darko. Iš tiesų, tokia informacija jo ausų dar nebuvo pasiekusi, nors kita vertus jis šitiek metų vengė Kalaveros apylinkių, kad nieko keista.- Pasakok, ką apie jį žinai?

-Nieko daug, tik nuogirdos, vaikinai pasakoja, kad jis turi keletą vietų kur galima pasilinksminti su moterimis. Ne kokios kekšės narkomanės, o tikrai geros merginos, bet ir kainuoja apvalią sumelę. Kažkas man sakė, kad jo vyrukai naršo šias apylinkes, nes viena tų merginų kažką pavogė ir pabėgo ar panašiai. Jo pavardė Lisandro.

-Kas jį saugo, tą Karlosą?
-Kaip suprasti?
-Tokie visada turi kažką sau už nugaros.
-Nežinau, niekad nesidomėjau tokiais dalykais. Gyvenu ramiai.
-Ar žinai bent vieną iš to Karloso namų?
-Ne, bet žinau kas ten yra buvęs. Galiu paskambinti ir paklausti. 

-Skambink.- Darko irgi išsitraukė mobilųjį. Reikėjo išsiaiškinti šiek tiek daugiau, bet jo variantai sparčiai seko. Santjagas pašalintas, Haris jei dar ir nežino kas nutiko, netrukus sužinos, tačiau buvo dar vienas žmogus, galintis pagelbėti. Skubiai surinko numerį.

-Hola, princessa. 
-Darko!- kiek nesuvaidinto džiaugsmo Rositos balse. Nejučiom jis nusišypsojo išgirdęs skambų lyg varpeliai balsą.
-Paklausyk, kalbėsiu labai trumpai. Ar tau ką nors sako Karloso Lisandro vardas? Ar tada kai tave ištraukiau iš tų namų ten negirdėjai tokio vyro? Gal kokia mergina sakė jam dirbusi?

Rosita akimirką pagalvojo:
-Esu girdėjusi, bet jis ten nesilankydavo. Jis ne iš šitų rajonų, labiau link tavo buvusių namų. Tačiau toks vyras yra.
-Ką tiksliai girdėjai? 
-Nieko daug, tik kartais paminėdavo tokį vardą. 
-Ar manai, kad jį saugo Santjagas?
-Gali būti, juk Santjagas saugo visus, ar ne? Kur tu esi, Darko? Ar atvažiuosi pas mus?

-Ne dabar, Rosita. Turiu reikalų.
-Pasiilgau tavęs.
-Liaukis,- Darko subarė ją švelniai. Nepyko. Jos švelnus flirtas juokino jį.
-Palauk, dar nepadėk ragelio. Darko, ar ta mergina dar su tavim? Ta, kuriai daviau savo drabužius?