Demaskuota (✔)

•38•

Naktį Harli miegojo prastai. Vartėsi lovoje negalėdama susitaikyti su mintimi, kad viskas ką iki šiol žinojo apie Darko Daltoną dar kartą buvo neteisinga ar tiesiog neišbaigta. Jis gulėjo visai šalia jos, toje pačioje lovoje, tačiau daugiau neprilietė jos nė piršteliu.

Vakar vakare išsinuomavę šį pigų kambarį jie apsikeitė tik keliomis būtiniausiomis frazėmis. Jis iš savo kelionkrepšio ištraukė jai švarius marškinėlius, kuriuos ji priėmė tylomis. Kol maudėsi ir vonioje kiek sugebėdama išskalbė permirkusią suknelę, Darko kalbėjosi telefonu. Girdėjo jo balsą per plonytę pertvarą skiriančią kambarį nuo vonios, tačiau negalėjo suprasti žodžių.

Pasikeitę tik žvilgsniais jie praleidinėjo vienas kitą tarpduryje ir galiausiai Harli susikaupė dar vienam pokalbiui, bet išsimaudęs Darko pareiškė turįs trumpam išeiti ir pradingo.

Belaukdama jo Harli užsnūdo, o prabudusi naktį veltui bandė atspėti kiek valandų. Už lango buvo aklina tamsa, o šalia tyliai alsavo Darko. Ji nė nenumanė kada jis parsirado į viešbutį.

Nebesugebėdama užsnūsti ji atsargiai atsikėlė, apėjo lovą ir ant stalelio apgraibomis paieškojo Darko mobilaus. Rado nesunkiai. Spusteltas mygtukas kiek apšvietė kambarį, ekrane rodomas laikrodis skelbė, kad dabar kelios minutės po trečios. Gili naktis.

Atsidususi ji vėl parsėlino ir atsigulusi užsitraukė antklodę iki pat smakro. Gal nereikėjo prašyti Bredo pasilikti šioje operacijoje? Juk viskas ko ji norėjo, tai įrodyti Darko, kad nėra tokia, kokia jis ją laikė - nepatyrusi naujokė. O gal beviltiškai kabinosi į galimybę dar šiek tiek laiko praleisti su juo?

Bet kai ten lauke jis tvirtai pareiškė, kad jo širdis priklauso žuvusiai šeimai... Dar kartą ji suvokė kokia gili tarp jų praraja. Ji nežinojo ką reiškia neturėti tėvų ar augti gatvėje. Ką reiškia badauti. Bet matydavo tokius murzinus vaikus gailiomis akimis dar kai dirbo paprasta pareigūne. Norėjo jiems padėti. Užjautė dėl jiems tekusio tokio neteisingo gyvenimo.

Darko Daltonas kažkada irgi buvo toks? Jai sunkiai sekėsi tai įsivaizduoti, bet panašu, kad gyvenimas jam tikrai nebuvo saldus. Harli atsiduso spoksodama į tamsą.

-Kas yra, ko nemiegi?- pasigirdo kimus balsas.
-Ar pažadinau tave?
-Įprotis,- sumurmėjo Darko,- pajutau kai išlipai iš lovos.- Kas negerai?
-Viskas gerai. Tik negaliu užmigti.
-Dar per anksti keltis,- jis apsivertė ant šono atsisukdamas į ją,- nerviniesi dėl rytdienos? Dėl operacijos?
-Ne. Juk nė nežinau ką sugalvojai.

-Tiesiog paleisiu tave į centrinę gatvę, pasimaišysi ten kur visada lankaisi, o aš pažiūrėsiu ar kažkas susidomės. Mano grupė bus čia po pietų. Jie San Chuane taip pat rado įdomios informacijos.
-Man tinka,- trumpai atsiliepė Harli.
-Man ne. Bet privertei mane žaisti pagal tavo taisykles.

-Tai geras planas.
-Geras?- jis pasikėlė ant alkūnės,- Tai nereikalinga rizika. Mes nežinom ar jie seka tave norėdami pagrobti, ar nužudyti. Nes pastaruoju atveju užtruks minutę spustelti gaiduką.
-Jie galėjo tai padaryti ir seniau. Nemanau, kad bando mane nužudyti. Veikiau jau nori kažkokios informacijos.

-Man tai vis tiek nepatinka.
-Tau ir neturi patikti. Tai ne dėl tavęs, o visos grupės.
-Aukojiesi dėl jų? Svetimų sau žmonių?
-O tu? Kai buvai Meksikoje ir leidai laiką su nusikaltėliais? Ar nesiaukojai? Bet kada būtum žuvęs jei jie būtų tave perpratę.
-Žinojau kodėl tai darau.- kietai atsiliepė Daltonas.

-Manai tavo žmona ar sūnus būtų norėję, kad rizikuotum gyvybe? Jie jau mirę, Darko. Taip, suardei narkotikų platinimo tinklą, tai buvo puiki operacija, bet darei tai pats sau. Nesiteisink šeima. Tau reikėjo veiklos po tų įvykių, galbūt ir rizikos. Kartais adrenalinas padeda užsimiršti.
-Tuomet ką dabar bandai pamiršti tu, Harli?

Ji gulėjo tylėdama. Neturėjo vienareikšmiško atsakymo. Viskas prasidėjo dėl jo - Darko. Tada kilo noras, beprotiškas ir žūtbūtinis, įrodyti jam, sau ir visiems likusiems, kad ji gali. Kad daugiau niekada nebus vedžiojama už nosies.

-Harli?- atsklido jo balsas. Šiluma jame buvo tik dar viena apgaulė, kuriai mergina pasiduoti neketino.
-Man patinka tai ką darau,- sumurmėjo ji.- ir man negaila rizikuoti savim jei tai padės nors vienam kitam žmogui šioje žemėje.
-Vis dar tikiesi išgelbėti pasaulį?
-O tu? Ko tuomet likai biure įvykdęs operaciją Meksikoje?
-Tu jau pasakei. Adrenalinas padeda užsimiršti. Galų gale jie gerai moka.

-Taigi tas, kuris sakosi iš gatvės, dabar trokšta pinigų.
-Tik žmonės iš gatvės ir supranta tikrąją pinigų vertę. Kiekvieno cento. Taip pat ir maisto. Meilės.
-Jautiesi viską išmanantis, ar ne? Anot tavęs aš ar kas kitas nesugeba suprasti, užjausti ar mylėti? O kiek šansų davei kitiems tai įrodyti?

Dabar nutilo jis. Pusiau sėdomis Harli palinko į jo pusę nekantriai laukdama atsakymo. Darko neatsakė ir ji papurtė galvą skeptiškai šyptelėdama:
-Matai? Neturi ką atsakyti. Nes nuteisei visus kitus jų nė neišbandęs. Suprantu, kad šeima tau visada užims ypatingą vietą širdyje, bet kiek metų praėjo? Aštuoneri?
-Beveik devyni,- kimiai atsiliepė jis.- aštuoneri ir penki mėnesiai.

Šokiruota ji įkvėpė. Jis skaičiavo ne tik metus, žinojo ir mėnesius. Jis niekada nepamirš. Tai beprasmiška.
-Ar skaičiuoji ir dienas?- ištrūko jai skausmingiau nei norėjo pasakyti.
-Kažkada skaičiavau.

Vėl akimirka tylos ir tada jo ranka palietė jos petį:
-Harli.
-Ką?- ji vis dar negalėjo patikėti. Ar būna tokia meilė? Tokia stipri, nepamirštama ir niekuo  nepamainoma?

-Ateik,- jis truktelėjo ją artyn ir apkabinęs ėmė žaisti plaukų sruoga,- nesistenk manęs suprasti.
-Na, žinoma, aš juk nesugebėsiu,- karčiai sukuždėjo ji.
-Ne taip norėjau pasakyti.- jo pirštai nuvingiavo kaklo linkiu.- Harli, noriu tave iš čia išsiųsti. Paklausyk manęs nors kartą ir pasakyk, kad sutinki. Yra daugybė kitų operacijų, kuriose galėsi dalyvauti.

-Tai koks tada skirtumas? Rizika visur.
-Skirtumas tas, kad aš nežinosiu ką darai. Nenoriu būti atsakingas už tave,- pabrėžė jis paskutinius žodžius.

Jos širdis stabtelėjo ir pasileido tankiu ritmu:
-Kuo aš skiriuosi nuo kitų žmonių?
-Per dažnai atsiduri šalia,- Darko pirštai stabtelėjo ir ji uždėjo savo delną ant jo, kad sulaikytų jau norinčią pabėgti ranką.
-Matau tave viso labo antrą kartą.
-Bet aš dar nepamiršau pirmojo,- dusliai atsakė jis.

Jo lūpos prigludo staiga ir Harli suvokė kaip labai norėjo šios akimirkos. Užsimerkė atiduodama jam savo lūpas ir rankų šilumą, nustumdama visas nuoskaudas į šalį. Daltonas švelniai prisitraukė ją artyn.

-Nenoriu, kad čia būtum,- sumurmėjo jai į lūpas.
-Čia, lovoje?- sušnibždėjo Harli sujudėdama. Lūpomis susirado jo smakrą ir ėmė leistis kaklo linkiu. Daltono rankos stipriau apsivijo ją ir kūnams susiglaudus ji neklysdama konstatavo, kad jis susijaudinęs. Bet Darko staiga nukėlė ją nuo savęs paguldydamas šalia.

-Pasilikai čia dėl operacijos. Taip ir telieka. Nežinau kaip tai suderini su Bredu, bet aš nepainioju darbo ir nuotykių.
-Tarp manęs ir Bredo nieko nėra.
-Gal manai, kad aš vakar gimęs? Bet man nesvarbu kas tarp jūsų. Atvykau čia atlikti misijos, ja ir užsiimsiu. O dabar verčiau miegok, nes kitaip rytoj man iš tavęs nebus jokios naudos.

-Darko...- ji buvo priblokšta staiga atšalusio jo elgesio.
-Labanakt, Harli,- Daltonas atsuko jai nugarą užsitraukdamas antklodę aiškiai parodydamas, kad daugiau kalbėtis neketina.