Demaskuota (✔)

•11•

Meksika pasitiko ją neįprasta tyla. Prastai asfaltuotas kelias nuklotas dulkėmis ir vakaro vėsa vertė šiurpti jos menkai pridengtą kūną. Išplėtusi akis bandė perskaityti kelio ženklus, bet ispaniškai nesuprato, viskas ką žinojo, tai, kad už nugaros ką tik liko San Luis Rio miestas, kuriame jie ir kirto sieną.

Harli tikėjosi visai kitokio scenarijaus. Ties patikros punktu matė ilgose eilėse laukiančias automobilių eiles ir pareigūnus kratančius mašinas, bet Darko paprasčiausiai kažkam paskambino, o netrukus prie jų privažiavo pasienio tarnybinis automobilis, kuris mostelėjo sekti paskui. Apstulbusi Harli stebėjo kaip pasienietis praskynė jiems kelią ir nepaprašęs nė vieno vargano dokumento praleido juos į kitą pusę. Jais nesusidomėjo kiti pareigūnai, tiesą sakant, niekas nė akimi nemirktelėjo, tarsi tokie dalykai vyktų nuolat.

Tai glumino. Žinoma, ji nebuvo vakar gimusi ir suvokė, kad pasienyje visada atsiranda korumpuotų pareigūnų, bet vis tik, kad jie štai taip pavakary kai dar aiškiai matyti, praleistų žmogų ir dar padėtų jam išvengti visų eilių... Kiek Darko turėjo už tai sumokėti? Ir kuo? Narkotikais? Pinigais? Kodėl kitiems dirbantiems tai nerūpėjo? Ar vyras praleidęs juos užėmė aukštas pareigas ir todėl jo veiksmai buvo neginčijami? Veikiausiai, taip ir buvo, tačiau dėl to nepasidarė ramiau.

Priešingai, Harli nukrėtė siaubas pagalvojus kaip laisvai galima iš šalies išvežti žmogų. Juk taip ir išgabenamos merginos, kurios paskui dirba viešnamiuose, taip pabėga labiausiai ieškomi nusikaltėliai ir kaip po galais valstybė nesugeba sukontroliuoti štai tokių pasienio pareigūnų, kurie daro ką nori? Ji prisiekė sau, kad vos grįš namo, kažko imsis. Informuos skyriaus viršininką, parašys skundą ministerijai, bet ką kas išjudintų reikalus iš mirties taško.

Ji pasistengė įsidėmėti juos praleidusio pareigūno veidą, galbūt paskui sugebės jį atpažinti ir jis galės būti apkaltintas už kyšių ėmimą. Nors ji nematė, kad Darko kam nors ką nors duotų, tačiau buvo aišku, kad kitaip būti ir negalėjo. Jis turėjo kaip reikiant užmokėti ir akivaizdu šis bendradarbiavimas tęsiasi jau ne pirmą dieną.

Keturiasdešimtasis kelias, besidriekiantis tolyn nuo Rio be abejonės kažkur vedė, tačiau Harli neturėjo jokio supratimo kur. Iš abiejų pusių driekėsi smėlio lygumos su keliais neišvaizdžiais medžiais ir apgriuvusia degaline, kuri panašu, buvo neveikianti. Darko spaudė motociklą nemažindamas greičio nors niekas jų taip ir nesivijo. Tačiau jo telefonas skambėjo nuolatos, ji jautė kaip aparatas vibruoja jo kišenėje, pasiųsdamas virpesius ir link jos rankų, kuriomis buvo įsikibusi į Darko.

Saulė sėdo vis greičiau, o aplinka menkai keitėsi. Juos aplenkė kelios mašinos, bet žymiai daugiau jų važiavo link sienos, o ne gilyn į šalį. Harli veltui dairėsi daugiau kelio ženklų ar pastatų, kurios galėtų įsiminti - aplinka buvo nyki ir pilkšva, vis tokie patys reti krūmai ir smėlis šalia asfalto. Jokių namų, jokių miesto šviesų ar pakelės motelių kaip Amerikoje. Nieko. Tik tuštutėlis kelias ir raudonas saulės skritulys kabantis jai iš šono.

Privažiavęs sankryžą Darko pasuko į siauresnę gatvelę, ši buvo neasfaltuota, bet užtai priekyje netrukus sužibo namų šviesos - kaimas ar miestelis, Harli buvo nebesvarbu. Jautėsi tokia sušalusi ir pavargusi, kad būtų sutikusi ir su palapine, kad tik kelionė pagaliau baigtųsi.

Į miestelį vis dėlto buvo nepanašu, motociklas sustojo prie dviaukščio medinio namo. Kiek tolėliau buvo matyti dar vienas panašus, o už jų karavaninis vagonėliz, visai toks pat kaip Meto buveinėje. Harli suspaudė skrandį pagalvojus, kad tai bus dar viena narkotikų prekeivių lindynė.

-Mes čia tik pernakvosim,- pastebėjęs tiriamą jos žvilgsnį tarė Darko,- rytoj ryte judėsim toliau.
-Toliau? Kur?- iš tiesų, kur dar jis galėjo norėti ją vežtis? Juk jie jau buvo Meksikoje, argi ne toks ir buvo pirminis planas?