Demaskuota (✔)

•25•

Galvos skausmas ir svaigimas buvo dingę, kai kitą rytą Harli atsibudo toje pačioje lovoje. Ar tiksliau - buvo pabudinta. Jau vakar matyta moteris prieš ją pastatė padėklą su maistu, gardžiai garavo kava, kurią išvydus merginai sutraukė skrandį. Viliojančiai atrodė ir kone amerikietiški pusryčiai - kiaušiniai, paskrudintas kumpis ir nematytos duonos paplotėliai. Moteris ragino ją valgyti ir pirštu bakstelėjo į tabletę gulinčią šalia lėkštės. 

Harli papurtė galvą. Vaistų nebereikėjo. Ranką vis dar maudė, bet tiek ji tikrai ištvers. Nenorėjo rizikuoti ir pasikliauti, kad nuolat imant vaistu, vieną kartą jai nebus pakišta kažko kito, kad ir narkotikų. Tačiau maistui atsispirti negalėjo, godžiai sušveitė pusę porcijos ir mėgaudamasi atsiduso kai karšta kava pripildė gomurį. Vos ne namų jausmas. Apgaulinga. 

Paslaugioji moteriškė nuvedė ją nusiprausti ir net pakišo drabužius - kažkokią gėlėtą suknelę, kurios Harli nepriėmė. Vakarykščiai džinsai jai patiko labiau. Jei pasitaikys proga bėgti, suknelė ne pats geriausias drabužis. Taip mąstydama ji kelis kartus pakartojo Karloso vardą prašydama meksikietės pakviesti šios vietos savininką ar kas toks jis bebuvo. 

Bet moteris trumpai papurtė galvą ir pamojavo rankomis. Išvykęs, o gal užsiėmęs? Harli nesuprato jos beriamų žodžių srauto ir mostelėjo į langą.

-Ar galiu išeiti į kiemą?

Pasirodo, tai buvo neuždrausta. Su palengvėjimu Harli lipo laiptais iš rūsio, kur kaip vakar teisingai spėjo, buvo uždaryta, nors tikru įkalinimu to ir nepavadinsi. Moteris išleido ją į sodą, sumurmėjo dar kelis sakinius į kuriuos Harli tik energingai palinksėjo galva, bandydama greičiau atsikratyti palydovės. 

Ši vieta nepanašėjo į rančą. Bent jau nesimatė gyvulių ir darbininkų, o namas priminė modernų statinį su asfaltuotu pusrutulio formos privažiavimu ir pavyzdingai nupjauta veja, kurią iš toliau gaivino fontano lašai. Kiemą juosė tvora ir sunkūs vartai, tad gatvės matyti nebuvo, bet sprendžiant iš tylos, namas stovėjo greičiau jau užmiestyje nei mieste. 

-Hola,- pasigirdo iš už nugaros. 

Harli pasisuko išvysdama merginą, dar visai jauną, bet išdidžiai stypčiojančią artyn ant smailų aukštakulnių batelių. Jos sruogelėmis dažyti tamsūs plaukai vilnijo aplink liaunus pečius. Ryški rožinė suknelė didele iškirpte priminė teatro kostiumą.

-Ar kalbi angliškai?- su viltimi pasireiravo Harli. 

-Šiek tiek. Koks tavo vardas?- mergina smalsiai stebeilijosi į ją.
-Harli. O tavo? 
-Mirėja. Senai dirbi?
-Ką dirbu?- Harli suvokė, kad jos tonas skamba per sausu, oficialiu tonu ir tuoj jį sušvelnino,- Turi omeny, Karlosui?

Mergina palinksėjo galva.
-Aš jam nedirbu,- staiga Harli pastebėjo jau pageltusias mėlynes ant merginos nuogų kojų, kurias menkai dengė trumpa suknelė,- kas čia?- tiesiai šviesiai parodė pirštu,- Ar kas tave muša?

-Nieko. Čia nieko.- Mirėja timptelėjo drabužio padurkus žemyn lyg šie galėtų uždengti,- Kodėl nedirbi? Visos dirba.
-Ar tave muša?- nesiliovė Harli. Apie savo reikalus jau buvo pamiršusi, žiūrėjo tik į merginos veidą. Ji atrodė tokia gležna, kaip vaikas aprengtas motinos drabužiais. -Kiek tau metų?

-Aštuoniolika.
-Ar tikrai? Sakyk tiesą, Mirėja. Nebijok. Aš tau padėsiu,- Harli bėrė žodžius negalvodama, kad neturi jokių priemonių ar galimybių padėti net pati sau.

Tačiau tokia buvo visą gyvenimą, negalėjo ramiai žiūrėti į neteisybę. Kumščiai patys gniaužėsi pagalvojus, kad šita mergaitė gal išplėšta iš namų ir laikoma čia prievarta, kad aptarnautų vyrus.

-Paklausyk,- ji draugiškai paėmė merginos delną,- aš tau padėsiu. Ištrauksiu tave iš čia. Ar gali pasakyti kiek tau metų ir kaip čia atsidūrei?
-Karlosas mane nupirko. Man tuoj bus septyniolika.- padvejojusi prisipažino Mirėja.
-Nupirko?!- Harli pasistengė sutramdyti kylantį pyktį,- Ar tavo tėvai gyvena kažkur netoliese?

-Aš iš sostinės.
-O ar toli sostinė?
-Nežinau,- gužtelėjo Mirėja,- visada būnu čia.
-Nori pasakyti, tavęs neišleidžia? O jei perliptum tuos vartus?
Mergina greit papurtė galvą:
-Karlosas pagaus.

-Ar čia yra daugiau merginų?
-Buvo dar dvi. Vieną nesenai išvežė, o kita pabėgo. Ji man sakė, kad yra daug tokių namų.
-Vadinasi pabėgti galima.- Harli padrąsinančiai nusišypsojo,- Mes pabėgsim. Tu ir aš, gerai?
-Ne, ne, aš nebėgsiu.
-Jis nieko tau nepadarys. Aš rasiu būdą,- Harli apsižvalgė ar niekas jų nestebi,- pasitikėk manim. Tikrai išvesiu mus iš čia.
-Man reikia pinigų,- vėl papurtė galvą Mirėja.

-Kam?
-Tėvas serga. Ligoninė. Vaistai,- nerišliai aiškino mergina,- Karlosas skolino pinigų mamai. Dabar reikia dirbti.
-Ir tavo mama žino?! Ji sutinka?!
-Nieko negali padaryti. Namie dar trys vaikai, va tokie,- Mirėja parodė sau iki kelių.

Harli pasibaisėjusi čiupo merginą už pečių:
-Nesvarbu. Tai nereiškia, kad turi parsiduoti. Yra kitų būdų, sąžiningų ir legalių, kad užsidirbtum. Niekas neturi teisės tave versti kažką daryti. Ar supranti, Mirėja? Ištrauksiu tave iš čia, pamatysi.
-Ne, ne, Karlosas keršys.

-Karlosas sėdės už grotų,- sušnypštė Harli,- pamatysi. Man tik reikia paskambinti. Ar žinai kur gauti telefoną?
-Ne. Tik Hana turi telefoną.
-Ta sena moteris?- spėjo Harli.
-Ji viską tvarko. Ji neduos telefono.
-Tada aš jį tiesiog atimsiu,- ryžtingai pareiškė Harli.- Ateik su manim. Padėsi man, aš nieko tame name nežinau.

-Ne. Eik viena. Aš nieko nedarysiu.
-Pasiklausyk, tau nereikia bijoti. Aš pareigūnė. Policininkė,- sušnibždėjo Harli.
Tamsios akys išsipūtė. Mergaitė atšlijo.
-Suimsi mane?
-Ne! Jokiu būdu. Noriu tau padėti. Jei gausiu telefoną, iškviesiu mums pagalbą. Negi nenori grįžti namo?
-Ne. Motina tik supyks. Karlosas nebeduos jai pinigų.

Harli giliai įkvėpė šokiruota Mirėjos užsispyrimo. Mergaitė buvo įbauginta. Koks sveiko proto žmogus rinktųsi kankintis vietoj to, kad bandytų ištrūkti?

-Gerai, aš susitvarkysiu viena. Kur ji laiko telefoną?
-Sijono kišenėje. Bet jei tu bandysi atimti Karlosas tave užmuš.- Mirėja pirštu pavaizdavo peilį prie kaklo.
-Nesijaudink. Kol jo čia nėra, reikia naudotis proga.
-Jis grįš.
-Pabūk kieme, kad galėčiau tave lengvai rasti, gerai? Pabūsi?
-Žinok, jei tau nepavyks, aš išsiginsiu, kad su tavim kalbėjau.
-Suprantu. Viskas gerai. Galėsi išsiginti, bet man pavyks. Pamatysi.

Užtikrintu žingsniu Harli pasileido atgal į namą. Dabar troškimas pasielgti teisingai degė joje atvira ugnimi. Negalėjo šitaip visko palikti. Koks niekšas gali pardavinėti vaiką vyrams? Kokia moteris gali jam padėti, ar jai neskauda širdies žiūrint į tokią jauną mergaitę? Kas tai per žmonės? O Mirėjos motina?! Ar vaikai kalti, kad tėvui reikia vaistų?

Įsiūtis draskėsi joje lyg paukštis pakliuvęs į mažytį narvelį. Ištrauks tą mergaitę iš čia. Pasodins už grotų šitą Karlosą ir visus kas jam dirba. Dieve mano, o ji sakė tokių namų yra ir daugiau... Ak, kad turėtų ginklą, nupiltų jį vienu šūviu ir jai tikrai nesudrebėtų ranka.

Nei akimirkai dabar nepagalvojo apie save ir, kad nesėkmės atveju, jos pačios lauktų Mirėjos likimas. Turėjo tikslą ir buvo pasiryžusi jį įgyvendinti. Atimti telefoną iš senyvos moters, na, tiek tai jau tikrai nesudėtinga!

Aplėšusi namo duris ji pasuko keliu, kuriuo buvo ir atvesta, ieškodama virtuvės, bet vargti neteko, Hana žingsniavo priešais ją tokiu pat skubiu žingsniu.

-Sustok,- žybtelėjo akimis Harli. Moteris sumojavo rankomis rodydama į duris.
-Cliente!
-Kas?- Harli pasisuko atgal į duris nesuprasdama.
Moteris nekantriai pastūmė ją ranka ir laužyta anglų kalba pakartojo:
-Klientas. Pasitrauk. Mirėja!!!
-Ji niekur neis!- pasipiktinusi Harli čiupo Haną už pečių, moteris buvo žemesnė už ją visa galva. Atsisukusi vikriu judesiu, kurio negalėjai tikėtis iš pagyvenusios moters, delnu stipriai trinktelėjo Harli į skruostą.
-Pasakyta dink! Tau klientas kitą kartą. Dabar Mirėjai.

Įniršusi Harli nebedvejojo. Skruostas degte degė. Išlavintu judesiu griebė ir užlaužė moters rankas pargriaudama šią ant žemės:
-Pasakiau, kad Mirėja daugiau nedirbs! Telefoną! Kur tavo telefonas?!