Demaskuota (✔)

•22•

Telefonas Darko kišenėje jau nenustojo skambėjęs, tačiau jis palaukė kol Fonikso miestas liks jam už nugaros. Paskubomis mintyse skaičiavo savo galimybes. Trys valandos nuo čia iki Jumos, dar valanda nuo ten iki Meksikos sienos. Tiek nuvažiuos iki sutemstant. Toliau lieka dvi galimybės, lėkti pirmyn be sustojimo visą naktį ir pasiekti Kalaverą paryčiais arba sustoti pas Rositos tėvus pernakvoti ir išvažiavus ryte Kalaverą pasiekti pavakary. 

Kad priimtų sprendimą jam reikėjo žinoti ko imsis kiti. Trumpam sustojęs pakelėje išsitraukė mobilųjį ir atsiliepė.

-Kas su tavim darosi?!- Hario balsas buvo pritvinkęs įsiūčio,- Kur esi, Darko?! 
-Aš saugus. Viskas gerai.- jis patraukė mobilųjį nuo ausies ir susiraukė išgirdęs, kad pašnekovo tonas ne itin pritilo.

-Saugus?! Dėl manęs gali būti senai užvertęs kojas. Kur išvežei tą mergšę? Ją rodo per visas žinias, ar matei? Ar matei, klausiu? Ji suknista farė, Darko. Kur ją padėjai?! Kas su tavim negerai?! Tu prakeiktas idiote... Nusuksiu tau sprandą, girdi mane? 

-Mačiau,- nenoromis atsiliepė Darko,- dėl jos nesijaudink.- žinojo, kad turi nuraminti Harį, įsiutęs šis imdavosi pačių kvailiausių dalykų. 

-Nesijaudinti?! Gal tu manęs nesupranti? Ji farė, sumauta farė! Ar žinai kiek metų duoda už pasikėsinimą į pareigūną? Ta višta mus visus supakuos, per ją Metas niekad neišeis, nekalbant apie mus visus. Gausim iki gyvos galvos. Kur tu ją padėjai?!- Haris keikėsi nenutildamas.

-Klausyk, neturiu laiko kalbėtis. Ji bus sutvarkyta. Tau nereikia dėl jos nerimauti, tik sėdėk ramus kol susisieksiu. 
-Netikiu tavim. Darko, aš tavim netikiu! Maustai mane. 
-Nuo kada negali manimi pasitikėti?- Darko stengėsi užgniaužti kylantį pyktį ir kalbėti įtikinamai,- Ar esu kada stojęs tau skersai kelio? 

-Atsisakei vežti prekę, nuo to viskas ir prasidėjo, ar ne? 
-Pasakiau, kad niekada nevežiosiu prekės per sieną. Sakiau šimtus kartų ir tu žinojai, Metas irgi žinojo. Man už nugaros prikimšot mano motociklą ir manėt, kad nepatikrinsiu? Jumis irgi negalima pasitikėti, Hari. 

-Ar būtum numiręs jei būtum pervežęs? Leki per tą sieną kelis kartus per savaitę ir niekada ten neturi problemų, bet kaip vaikas užsispyrei, kad nepadėsi, nors žinai, kad daugiau nebuvo kam!
-Ir taip daug dėl jūsų padariau. Nevardinsiu, tikiuosi pats atsimeni.

-O dabar išlėkei su ta kekše, palikai mane dėl kažkokios mergos. Sugriovei planą. Kurių galų taip elgeisi? Netikiu, kad ją nudėsi. Juk nepaleidai jos, ką? O gal jau paleidai?!
-Žinoma, kad nepaleidau. Tik nenorėjau, kad nudėtum ją ten, Meksikoje tokie dalykai švariau sutvarkomi, lyg pats nežinotum. 

-Tu kažką suki, Darko. Kur ta merga?
-Meksikoje. Patikėk, niekas jos neras, farai gali ieškoti kiek nori. Vieta visiškai saugi. Garantuoju.
-Ne, tu turi ją nudėti. Tuoj pat. Ar girdi? Dabar pat ją nudėk arba aš atvažiuosiu ir pats viską sutvarkysiu.
-Tu negali kirsti sienos, tave suims.

-Yra Santjagas. Pasiklausyk, Darko ir nedrįsk sukčiauti. Paskambinsiu Santgajui. Susitiksi su juo ir kartu nuvažiuosit pas tą mergiotę, kad ir kur ją esi nukišęs. Man neįdomu kaip, bet ji turi pranykti su visam. Pakask kur dykumoj, man nerūpi. 

-Kaip Metas?
-Nežinau, jį perkėlė kažkur kitur, neleidžia pasimatyti. Prakeikti farai net neketina jo išleisti, supranti? Turi užrišti visus galus, tada Metas galės išeiti. Metas jos negrobė, tavęs jie neaptiks jei ramiai sėdėsi Meksikoje kol viskas nurims. Bet ją turi sutvarkyti, nes jei grįš čia, mums visiems galas. Įsikalk į savo makaulę, Darko, aš į kalėjimą daugiau nesėsiu. 

-Nustok panikuoti, tai tik paieška, jie nieko neras. Pasiardys kelias dienas ir turės nusiraminti. 
-Čia ne šiaip kokia mergiotė, ji farė, niekas lengvai nenusiramins. Jie ieškos kam prikirpti šitą dalyką ir kol kas Metas vienintelis jų rankose.