And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

31 Dalis

Po gerų 20 minučių važiavimo, pagaliau atsidūriau prie ežero. Pastačius mašiną netoli jo, išlipau ir susisupus į savo pernelyg didelį, bet labai šiltą pilką megztinį, apsidairiau. Iš rankinės išsitraukiau telefoną, bandžiau Jam paskambinti ir paklausti ar jis tikrai čia, bet nepavyko, nes ryšio visiškai nebuvo. Tad pradėjau lėtais žingsniais eiti link ežero kranto, pasišviesdama telefonu kelią. Nors menka, telefono skleidžiama šviesa nebuvo pats geriausias šviesos šaltinis, šįkart suėjo ir jis, bent jau šiek tiek padėjo gaudytis aplinkoje. Einant link kranto, kelis kart vos neįsimūrijau į medį, bet čia nieko tokio.

- ir kur gi tu esi po velnių... - pradėjau nervintis, o tada automatiškai pagreitinau ir žingsnius. 12 valandą nakties tampytis po mišką tikrai nebuvo labai linksma. Visur buvo tamsu, baugu.. O ką jau kalbėti apie visokius sklindančius neaiškius garsus, kurie tik dar labiau gąsdino ir neramino. Dėkui Dievui, po kelių minučių šiaip ne taip pasiekiau ežero krantą ir išgirdau tylų vandens ošimą, buvo daug šviesiau. Eidama smėlėtu krantu vis dairiausi ir bandžiau ką nors įžiūrėti, bet nieko. Tuščia.

- Buu! - kažkieno rankos staiga atsidūrė man ant pečių.

- aaaaaaa! - per kūną perėjo šiurpuliukai ir tada labai labai garsiai suspiegiau. Nepavydžiu tam, kas buvo man už nugaros, greičiausiai, sprogo ausų būgneliai, bet taip jam ir reikia, jei jau gąsdint sumąstė vidurį nakties. Staigiai atsisukus ir pamačius, kas ten lengviau atsikvėpiau.

- tu gal visai durnas?!

- labas.

- aš per tave vos infarkto negavau.. O dieve...... aš jau maniau čia koks nors maniakas, - kelis kartus nestipriai trinktelėjau jam per krūtinę, spėju, man skaudėjo labiau nei jam, nes per raumenys jis nieko nepajautė. Tikriausiai, manė kad paglosčiau jį.

Truputėli atsitraukus pažiūrėjau į jo veidą, mėnulio šviesoje jis atrodė dar mielesnis, tik akys buvo kažkokios labai jau keistos ir apsiblaususios. Pamažu nusiraminau ir išgastis ėmė po truputį blėsti.

- tai net nepasisveikinsi? 

- gal tiesiog sakyk, kas nutiko, - daug ramesniu balsu pasakiau ir lėtais žingsniais pradėjau judėti link mašinos, nebesinorėjo čia likti.

- netoliese vyko vakarėlis...Bet išėjau ir paskambinau tau... - vis dar su veidą puošiančia plačia šypsena, jis ėjo šalimais, - norėjau pasikalbėti apie vieną svarbų reikalą.. 

- tikriausiai labai svarbus reikalas, jei jau net vakarėlį palikai, - pažvelgiau į jį ir šyptelėjau truputėlį dirbtinai. Nė nepastebėjau, kaip greitai su juo priėjome tą vietą, kur stovėjo mašina. Atrakinus ją, atsisėdau į vairuotojo vietą ir pagaliau normaliam apšvietime pažvelgiau į jo veidą. Jis padėjo galvą ant sėdynės atlošo ir atsisukęs į mane vis dar šypsojosi. Tokiu visiškai girtu smailu, spėliojau, ar jam nepaskaudo žandikaulio šitiek besišypsant. 

O rudos, šiek tiek apsiblaususios akys irgi išdavė, kad jis išgėręs. Ir nemažai.

- Mell, tu labai graži.

- o, Tu, labai girtas.

- aš tau jau seniai norėjau, pasakyti....

- ehmm..... Mašina neužsikuria, - truputi sunerimus pradėjau kalbėti ir neleidau užbaigti jam sakinio, po kokių penkių bandymų ją užvesti,mašina vis neužsikūrė. - to tik ir betrūko.. ryšio nėra, mašina sugedo. Nuostabu.. - giliai atsidusus ir toliau įnirtingai bandžiau užvesti mašiną, vis dar tikėjausi , kad ji pradės veikti ir man neteks čia užstrigti su visiškai girtu radaakiu.

- man atrodo teks nakvoti mašinoje.

- nagi, užsivesk!

- žinai...

- važiuok!

- norėjau pasakyt...

- užsivesk! - vis pertraukinėjau rudų akių ir mielos šypsenos savininką, kol galiausiai jis uždengęs su ranka mano burną, nebeleido šnekėt. Kai atsisukau į jį , mūsų akys susitiko ir žiūrėjome viens į kitą.

- aš tave įsimylėjau.