And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

13 dalis

Kai jau nebemačiau Harrio pasisukau į Zayn'ą.

- Išgelbėjai mane..ačiū, - besišypsodama pasakiau ir pati to nė nesuvokdama pabučiavau jam į lūpas. " aš rimtai tai padariau?! god...." Vienas Dievas težino, kodėl. Kelias sekundes stovėjau kaip statula ir nežinojau,  ką daryti, tad pasirinkau lengviausią kelią ir kaip kokia maža, išsigandus mergaitė, nieko nesakius, apsisukau ir nuskuodžiau į kitą klasę. Kelios merginos matė, kas nutiko su Zayn'u ir jų dėka, gandai pasklido kosminiu greičiu, bet nekreipiau į tai per daug dėmesio.

Visas likusias pamokas sėdėjau viena, nes Gemma prapuolė kaip į vandenį. Ir jau nepirmą kartą šitaip. Iškentus kitų mokinių, daugiausia Zayniuko gerbėjų klubo narių deginančius žvilgsnius, nes, kiek supratau iš paskalų, visi manė, kad mes pora,grįžau namo. Ir buvau dėl to be galo patenkinta.

Įėjusi į namus pamačiau Niall sėdintį ant laiptų. Truputi klausiamai kilstelėjau antakį, nes maniau, kad jis dar nebus grįžęs iš treniruotės.

- susidėjai su Zayn'u..? - jis lėtai kilstelėjo antakį ir stebėjo mane. Kažkaip keistai  pasijaučiau, tikėjausi žodžių "Sveikaaa", ar dar ko nors linksmesnio. o čia iškart tokiais rimtais žodžiais pasitinka. Atrodė, kad jei atsakyčiau, teigiamai čia būtų kažkas labai blogo. Todėl, kol kas stengiausi nieko neatsakyti.

- čia dabar bus tardymas..? - truputi nesupratau kas vyksta, tad suklapsėjau akutėm kelis kartus ir priėjau arčiau jo.

- Neatsakei į mano klausimą, - jis linktelėjo galva ir toliau laikė žvilgsnį įsmeigtą į mane.

- o kas čia tokio, jei ir susidėjau? Čia juk nenusikaltimas, o jis šaunus vaikinas, - rimtesniu ir grubesniu balsu atsakiau. Štai ir pasireiškė mano blogoji savybė. Kartais per daug karštai į viską reaguoju. Užsiplieskiu kaip degtukas, bet taip pat staigiai galiu ir užgesti. Žinoma, būna išimčių.

- Mokykloj krūva vaikinų, bet tu vis vien susidėjai su šituo... Klausyk,  Tau negalima su juo būti.. - išgirdęs mano atsakymą jis susiėmė už galvos ir pradėjo burbėti , bet jį pertraukė durų skambutis. Nieko nelaukus nuėjau atidaryti jų.

- juk susitarėm, kad eisim į kiną, taigi atvažiavau tavęs paimti, - tarpduryje stovintis Zayn'as labai žavingai nusišypsojo ir pasirėmė į durų staktą. 

- Vilką mini, vilkas čia... Ji niekur neis, gali keliaut, - išgirdau Niall kalbant man už nugaros. Zaynas pamatęs Niall suraukė antakius, turbūt ir jis nesitikėjo, jog jis namie. Jie stebėjo vienas tokiais piktais žvilgsniais, kaip kokie vilkai kėtinantys vienas kitą pulti ir kovoti, neaišku dėl ko.

- Vou vou vou, brangusis, - kiek įpykus atsisukau į Niall, kuris jau stovėjo man už nugaros, - aš sprendžiu, kur man eiti, o kur ne,  - nekenčiau, kai man nurodinėjo, ką daryti.

- Nebandyk, Mell, - blondinas rimtai pakraipė galvą.

- jau pabandžiau, -  šyptelėjusi įsikibau Zayniui į ranką ir išsivedžiau jį, kol dar labiau nesusiriejau su Niall. Greitu metu ir pati būčiau pavirtus į tą vilką, kuris puola. O to visai nenorėjau, juk būtų tikrai ne faina pradėti mušti savo pusbrolį. Būtų visai kaip vaikystėje, kai kovodavome vienas prieš kitą, nes toks buvo žaidimas. 

Važiavome tylėdami, nes nei aš, nei jis, nežinojome, kaip pradėti pokalbį šia tema, kuri kankino abu. Na  greičiau mane vieną, nes tik aš nieko nežinojau.

Žinojau tik vieną, tarp Niall, Harrio, Zayn'o ir Liam'o įvyko kažkas, kas privertė juos išsiskirti į dvi grupeles ir  stipriai nemėgti vienas kito.

Dabar tą ir bandysiu išsiaiškinti.