And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

18 dalis

- prašau, tik nepadėk ragelio.. - tai buvo pirmi žodžiai kuriuos pasakė Lou vos man atsiliepus. Tikrai galvojau padėti ragelį ir neskaudinti savęs, nes išgirdus jo balsą, grįžo visi prisiminimai apie kartu praleistą laiką ir akyse stojo vaizdas, kaip jis bučiuojasi su  mano geriausia drauge, buvusia geriausia drauge. Visai nemalonu.
Bet viduje mane kažkas stabdė, todėl nepadėjau ragelio.
- ir tu dar drįsti skambinti? - susikaupusi nutaisiau  bejausmį balsą ir pradėjau kalbėti, kaip visada apsimečiau labai stipria ir vaidinau, kad jis man jau neberūpi.
- Mell... Aš.. Aš myliu tave, - Lou tyliai pasakė ir aš vėl užtilau, išgirdus šiuos žodžius visas mano apsimestinis stiprumas dingo. Tikrai suvirpėjo širdelė išgirdus juos, akyse pradėjo kauptis ašaros, tačiau pyktis ir nusivylimas juo, niekur nedingo. Nieko nepasakiusi padėjau ragelį, išjungiau telefoną ir padėjau jį ant spintelės šalia lovos.
Likusią nakties dalį niekaip negalėjau užmigti, galvoje sukosi tie trys žodeliai, kuriuos pasakė Lou, bet kad ir kaip norėjau stengiausi nepravirkti. Dėl savo poelgio jis tikrai nenusipelnė mano ašarų. Visiškai. 

6 valandą ryto  išlipau iš lovos, apsirengiau, susitvarkiau, ką reikėjo  ir nusileidau į apačia. Virtuvėje sėdėjo Rouz ir gėrė kavą, tad nusprendžiau prisijungti prie jos. Ji kiek nustebo mane pamačiusi tokį ankstyvą rytą. Žinau, nenormali aš kažkokia, koks protingas paauglys, kelsis visa valanda anksčiau nei jam reikia, darbo dieną? Turiu pasiteisinimą: tas skambutis ir visi meilės reikaliukai su garbanium ir Zaynium mane tiesiog išmušė iš normalaus gyvenimo ritmo ir viską sujaukė viduje.
- labas rytas, - stengiausi kuo linksmiau pasisveikinti, ačiū Dievui, gavosi kažkas panašaus į linksmumą. Kuo toliau, tuo geriau apsimetinėju. Šaunuolė!
- Kokia ankstyva šiandieną tu. Bet gerai, žinai, šiandien po pamokų atvažiuosiu tavęs į mokyklą ir abi važiuosime į tavo tėvų namus. Reikia sutvarkyti likusius reikalus ir daugiau nebereikės tenai grįžti. Susikrauk daiktus.. - Rouz kaip visada ramiai viską išdėstė ir maloniai nusišypsojusi, gurkštelėjo kavos.
- O kiek ten būsim? - pažiūrėjau į ją daug rimtesniu žvilgsniu nei prieš tai, pradėjau nervintis ir kramtyti apatinę lūpą. Ten per daug žmonių, kurių visai nenoriu sutikti. Vienas iš tokių Lou, kuris tikrai sužinos, kad atvažiuosiu, nes jo mama su Rouze gana artimos draugės. Ir žinant jį, jis būtinai atsibels pas mane.
- kelias dienas.. Ar kas nors negerai? - ji pastebėjo, kad mano nuotaiką pasikeitė ir klausiamai kilstelėjo antakius bežiūrėdama į mane.
- Juk žinai, kad man gali pasipaskoti, - atsistojusi ji priėjo arčiau manęs ir padėjo ranką ant peties.
- žinau, viskas gerai, tikrai, - tyliai sumurmėjau, - bet kaip mokykla?
- Jau šnekėjausi su administrtacija ir pranešiau, kad kelias dienas nebūsi, - ji šyptelėjo ir įtariai į mane pažiūrėjus, grįžo į sdavo vietą. Apsisukusi išėjau iš virtuvės. Man tikrai bus galas, šakutės, krachas, amen ir pan. Per tas kelias dienas neišvengiamai jį susitiksiu. 

- Niall! - užšokusi ant jo lovos pradėjau jį žadinti. Žinoma, sekėsi labai sunkiai. 
- Niall, namas dega.! - bandžiau meluoti šitaip, nes dažniausiai pasiseka ir žmogus atsikelia tai išgirdęs. Bet nee, Niallui tai negalioja, kiek pastebėjau.
- ahaa.... ge...rai... - jis pro miegus suburbėjo ir nusisuko į visai kitą pusę.
- nu joo... - kelis kartus tyliai nusikeikiau ir tada pradėjau galvoti, ką čia dar pasakyti, kad jis atsikeltų.
- Niall, mus puola ateiviai! - tai buvo antra į galvą šovusi mintis, bet, deja, ir tada jis neatsikėlė. Bandžiau sugalvoti, ką nors tokio, kas jį tikrai prižadintų. Ir atsiminiau jo didžiausią silpnybę.... Maistą!!!
- Niall, kažkas pavogė visą maistą! - dar truputi jį papurčius pasakiau ir jis tiesiog šokte iš lovos iššoko.
- Kąą?!! mano maistas! Užmušiu! - labai susinervinęs ir tuo pačiu išsigandęs, jis šoko iš lovos ir vos ne kuliaversčiais ėmė bėgti iš kambario. Jau pasiekęs laiptus, jis išgirdo garsų mano žvengimą, tai jau ne juokas ir atsipeikėjęs, grįžo į kambarį. Pamatęs mane besiraitančia  iš juoko ant jo lovos, pažiūrėjo tokiu žvilgsniuku -.-

- visai nejuokinga.. Taip juokauti negalima, Melanie Doson - labai rimtai pasakė ir paėmęs savo pagalvė metė į mane.
- nepyk, tiesiog kitaip neįmanoma tavęs pažadint, - po smūgio iš pagalvės, ėmiau tvardyti savo juoką ir atsistojusi priešais, taip nekaltai žiūrėjau į jį, - man reikia, kad važiuotumei kartu su manimi į Doncasterį, tik keliom dienom, ten bus Lou ir jei ką, tu man padėsi su juo nesimatyti, nes aš viena neatsiginsiu jo... prašau!
Jis kelias sekundes tylėjo ir galvojo, po to atsigulė į lovą, apsiklojo ir užsimerkęs nusisuko į kitą pusę nuo manęs.
- Nieko nebus, prasideda futbolo sezonas.. Žinai treniruotės, rungtynės. Turiu likti čia. Soriukas, - ėmė veblenti.
-Niallai, prašau, tai gyvybės ir mirties klausimas, - atsisėdau prie jo ir maldaujamu žvilgsniu žvelgiau jam į akis.
- Atleisk, tikrai negaliu apleisti futbolo.. Pažįstu tave, ką nors sugalvosi, - mirktelėjęs man, blondinas vėl nusisuko į kitą pusę ir užsimerkė.
- aš atsiminsiu.. Paprašysi tu manęs ko nors.. - suraukus antakius pradėjau burbėti. Galvojau kaip teks ištverti tas kelias dienas tenai, ach.. Nelengva užduotėlė laukia, bet kaip nors susitvarkysiu. Gal. Tikiuosi.

Buvau fizikos pamokoje, kadangi aš visai nesuprantu jos, tai nieko ir per ją neveikiu . Įsijungiau telefoną, buvo praleisti trys skambučiai. Vienas kaip ir tikėjausi nuo Lou, kitas nuo Harrio, o trečias nuo Zayno.  Jėėzus, visa gražiausioji trejybė panoro manęs. Nuo kada man šitaip sekasi su vaikinas? Nemaloniai pasijaučiau, nes tuo momentu supratau, kad visi trys man tikrai rūpi. 

Kai nuskambėjo skambutis išėjau iš klasės, o koridoriuje manęs jau laukė Zayn'as.
- Sveika, - jis kaip visada labai gražiai nusišypsojo ir nė nelaukęs mano atsakymo toliau tęsė savo kalbą.
- Nori eiti su manimi į mokyklos šokius? aš tikrai būčiau labai laimingas, jei sutiktum ir eitum su manimi.. - jis pasakė viską labai greitai ir dar nutaisė tas savo šuniuko akutes. Žudikės ir jos yra. Sutrikdė mane jo klausimas.
- Galima aš atsakysiu tau po pamokų..? Man reikia eiti... - truputi jam pamelavau, nes eiti tai man visai niekur nereikėjo. Taip padariau, nes nežinojau, ką jam pasakyt, negaliu  taip greitai apsispręsti, eiti su juo ar ne. O gal išvis neiti. Štai, kur dilema.
Ramiai atėjau į anglų klasę, Harry jau sėdėjo savo vietoje ir, atrodo, netgi labai laukė manęs, nes vos pamatė, kad ateinu, išsiviepė,  kaip teletabių saulutė, iki ausų.
- Labas, - atsisėdau į savo vietą ir truputį pasukus galvą į jį, pasisveikinau bei nusišypsojau.
- Sveika... Aš turiu labai rimtą klausimą. Artėja mokyklos šokiai ir aš tikrai labai norėčiau, kad tu eitumei kartu su manimi.. sutinki? - jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane, o akyse žibėjo vilties žiburėlis, kad gaus teigiamą atsakymą. Išgirdus dar vieną pakvietimą į tuos nelemtus šokius, vos nenuvirtau nuo kėdės. Seriuosly?? Jie susitarę gal? Vienas kvietimas po kito... Ir kaip dabar pasirinkti kurį? O dievulėliau, už ką man? Per daug įtampos, per daug visko!
- Harry..  - truputi patylėjau, nes net nežinojau ką sakyt, viskas galvoje baisiausiai susimaišė. Ir Zaynas, ir Harry man tikrai patinka ir nenoriu nei vieno įskaudinti.
- pasakysiu tau po pamokų, - nė nepagalvojus pasakiau ir nusukau akis į lentą, kur stovėdama mokytoja aiškino temą. Va dabar tai prisidirbau. Juk po pamokų aš turėjau pasakyti savo atsakymą tik Zaynui, dabar dar teks galvoti ir dėl Harrio. O jei jie abu prieis vienu metu? Mano galvoje buvo visiška painiava. SAkyčiau fantastiška dienos pradžia.

Kai pamokos jau buvo pasibaigusios, sustojau koridoriaus vidurį netoli išėjimo ir laukiau. Nusprendžiau, kad eisiu su tuo, kuris pasirodys pirmas. Prikandau lūpą, nes siaubingai nervinausi. Nežinojau, kas nutiks ir tas labiausiai jaudino. Apsidairiusi pamačiau iš vienos pusės link manęs einantį Harry, iš kitos pusės prie manęs jau žygiuojantį Zayną.
Rimtaaaai?! Tik ne tai...
Mažais žingsniukais pradėjau artintis išėjimo link. Harry su Zaynu trumpam sustojo ir pažiūrėjo viens į kitą tokiais piktokais žvilgsniais, atrodė, kaip kaubojai mūšio lauke, kurie tuoj pradės šaudyti viens į kitą. Pagreitinę žingsnį jie vis artėjo prie manęs. Žiūrėjau tai į vieną, tai į kitą ir nesugebėjau pasirinkti. Ėmiau panikuoti  ir labai smarkiai. Jei eisiu su Harriu, įskaudinsiu Zayn'ą, bet jei eisiu su Zaynu, įskaudinsiu Harry. Aš šitaip negaliu. Nenoriu jų skaudinti.
Pajautusios pavojų, mano smegenys ėmė veikti ir galvoti, ką daryti. Tuomet ir  padariau patį kvailiausią dalyką, kokį tik galėjau. Nė nežvilgtelėjusi į juos, dėjau į kojas ir pro duris išbėgau į lauką.
- Mell!!! - jie pradėjo šūkauti ir nieko nesupratę abu išlėkė į lauką, paskui mane. Laimei, mašinų aikštelėje manęs jau laukė Rouzę, todėl įjungus turbo bėgimo rėžimą, nuskuodžiau  į tiesiai į mašiną.
- Būk gera, nieko neklausk, tiesiog greičiau varom iš čia, - visa uždusus sucypiau, o Rouzė padarė kaip ir prašiau. Užvedė variklį ir išvažiavo.