And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

60 Dalis

Išgirdęs jos balsą, vaikinas atsisuko ir lėtai atsistojo, bet nė akimirkai neatitraukė nuo jos akių. Mergina buvo sulysusi, išblyškusi ir jos veide nebuvo nė kruopelytės džiaugsmo, kuris anksčiau visados puošdavo jos veidą. Jiedu stebėjo vienas kito akis kelias minutes, lyg bandydami jose įskaityti tai, ko žodžiais negali apsakyti - giliausių jausmų. Jiems nereikėjo žodžių, kad suprastų vienas kitą. Ilgiau nebesusilaikiusi, Mell puolė į vaikino glėbį, stipriai jį apkabino ir pravirko.

- Čia tikrai tu.. - stipriai jį suspaudė lyg tikrindama, ar jis  realus ir jai nesivaidena. Merginos veidą papuošė mažytė šypsena, pilna nuoširdaus džiaugsmo, kurio ji jau seniai nebuvo jautusi.

- Manei taip lengvai atsikratysi manęs? - šyptelėjęs, vaikinas priglaudė ją prie savęs ir  apkabino. Jis negalėjo suvaldyti džiaugsmo, kurį pajautė, ją išvydęs, - eei, viskas gerai, nurimk, - pajautęs, kad jo marškinėliai  drėgsta nuo jos ašarų, o pati mergina su kiekviena sekunde dreba vis labiau, garbanius šiek tiek atsitraukė ir atsargiai kilstelėjo jos smakrą, kad jų akys susitiktų.

- aš niekur nebedingsiu, nepaliksiu tavęs... ššš, - žvelgdamas į jos ašarų pilnas akis, vaikinas tvirtai tarė šiuos žodžius, šventai jais tikėdamas. Švelniai pabučiavęs jos kaktą, Haris vėl priglaudė Melani prie savęs ir ranka glostė pečius, bandydamas ją nuraminti. Mergina norėjo tiek daug jam papasakoti, išlieti per metus visus viduje susikaupusius jausmus ir skausmą, kuris draskė ją iš vidaus, bet negalėjo pratarti nė žodžio. Mell dar ilgai negalėjo nustoti verkusi, bet Haris nė akimirkai nepaleido jos iš savo glėbio ir laukė, kol ji bent šiek tiek aprims.

Po kurio laiko, Mell aprimo. Mergina atsitraukė nuo Hario ir ranka pasivalė veidą, kad taip nesimatytų tų karčių ašarų, riedėjusių jos veidu.

- ji buvo tokia miela, kaip angeliukas, - priėjusi prie dukros kapo, mergina palietė jį ranka ir liūdnai šyptelėjo prisiminusi jos mielą veidelį ir dideles žalias akis.

- esu tikras, ji buvo tokia pat graži kaip ir jos mama, - neatitraukdamas akių, Haris atidžiai stebėjo Mell.

- nee, ji buvo daug gražesnė, - pritūpusi, mergina iš rankinės ištraukė nedidelę rožinę rožę ir padėjo ją prie kapo, - Hari, kodėl ji turėjo išeiti taip anksti? Kodėl..?

Matydamas, nevilties kupiną jos žvilgsnį, Haris staigiai atsidūrė šalia Mell. Suėmęs jos ranką, jis padėjo jai atsistoti.

- tiesiog... Kartais taip nutinka, - vaikinas tikrai nežinojo, ką atsakyt, tad šis atsakymas jam atrodė tinkamiausias. Laikydamas jos šaltą ranką, vaikinas žvilgtelėjo į Mell akis.

- eime pasivaikščiot? Tau reik nusiraminti.

- ačiū, - žvelgdama į žalias garbaniaus akis, mergina tvirčiau suėmė jo ranką ir jos lūpų kampučiai pakilo.

- nori ledų?

- nee, dėkui, - susikišusi rankas į kišenes, mergina papurtė galvą.

- nagi, anksčiau niekada neatsisakydavai, - Haris nužvelgė Mell nuo galvos iki kojų, - ir tau derėtų pavalgyt.. Taigi vanilinių?

- Tebūnie vaniliniai, - pavarčiusi akeles, Mell atsirėmė į medį, stovėjusį šalia nedidukės ledų krautuvėlės parke. Ji jautėsi šiek tiek blogai, kad vaikšto su Hariu ir išlieja jam visus susikaupusius jausmus, kai tuo tarpu Liamo ji vengia ir bijo net šnekėtis. Ji jaučiasi kalta, kad pateko į šią situaciją su Fel, kad per savo žioplumą paslydo ir neteko vaikelio, kurio Liamas taip džiaugsmingai laukė. Ji jautėsi kalta, kad nesugebėjo elgtis kaip suaugusi moteris ir pasitaikius pirmam nesutarimui pabėgo su Hariu. Ji jautėsi kalta, kad leido sau suabejoti savo meile Liamui ir vėl kažką pajuto garbaniui. Ji jautėsi kalta dėl visko, kas nutiko ir tai ją labai kankino.