And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

56 dalis

atsiprašau už klaidas, kurių čia tikriausiai galybė, bet stengiausi kuo greičiau parašyti, kad galėčiau greičiau įkeltidalį ir jums nereikėtų laukti mėnesį laiko:D ačiū tiems, kurie skaito!<3

- Gal jis ją apgavo ir išvažiavo kitur? - tyliai sušnibždėjęs, vaikinas šviesdamas žibintuvėliu ėjo paskui draugą atgal prie durų.
- Tu rimtai toks durnas ar apsimeti?
- kas šįkart?!
- Jo mašina stovi kitoj namo pusėj.
- Cha... tikrai, - kaltai šyptelėjęs, juodaplaukis trumpam sustojo išgirdęs kažkokį šiugždesį.
Pavartęs akis rudaplaukis pritūpė ir bandė atrakinti duris, Kelias minutes sukinėjęs vielos gabaliuką, jis tai padarė. Na va ir pravertė anksčiau, kai dar buvo biški chuliganas, įgyti įgūdžiai.
- Eime, - atsistojęs, vaikinas kiek galėdamas tyliau pravėrė duris ir patyliukais žengė žingsnį į priekį, tačiau staigiai atšoko atgal pastūmdamas Zayną. Juodaplaukis neišlaikė pusiausvyros ir nukrito, Liamas išsigandęs ir pastūmęs draugą taip pat ėmė sviruoti ir po kelių sekundžių nukrito ant jo. Priešais juos stovėjo garbanius, vilkėdamas vien trumpikes ir dar laikydamas rankoje ilgą kardą, atkištą į dviejų netikėtų svečių veidelius. Jo tetulei buvo per 60 metų, tačiau ji vis dar buvo kieta moteriškė. Ji mėgo kolencionuoti tokius pavojingus ginklus kaip kardai ir kalavijai, tad Haris žinojo, kur keli yra užsilikę.
- Tu gal nesveikas?!!! vos nesužalojai mano veido, netikėli! - sucypė išsigandęs Zaynas ir ėmė keiktis visais jam žinomais keiksmažodžiais.
- Aš nesveikas?! mulkiai jūs, ką čia sugalvojot?! - nuleidęs ašmenis, garbanius irgi ėmė keiktis, piktai žiūrėdamas į du besistojančius draugus, - aš maniau čia kažkas bando įsilaužti...
- Padėk ta peilį.
- Čia kardas, Z...
- Koks skirtumas!! Mesk tą nesąmonę iš rankų, kol neprimušiau tavęs, - pamosikavęs rankom, juodaplaukis įėjo į vidų ir atsirėmęs į sieną lengviau atsipūtė.
- Ką jūs čia darot, prietrankos?! - užsimetusi chalatą, tarpduryje pasirodė Mell.
- Garbanius užsimanė pažaist riterius, - sarkastiškai burbtelėjo Zaynas.
- Aš visiškas asilas, atleisk,- paskubomis priėjęs prie merginos, Liamas tuojau pat ją stipriai apkabino ir pabučiavo į kaktą. Rudaplaukis buvo pasiilgęs savo mergaitės ir labai džiaugėsi pajutęs jos šiltą kūną šalia savojo. Haris kelias sekundes žvelgė į juos, bet greit nusisuko, nenorėdamas skaudinti savęs ir suteikti kažkokių iliuzijų, nepaisant išgirstų Mell žodžių naktį. Jis suprato, kad dabar jie šeima, jis nebeturi teisės kištis. Mergina nieko nesakė, tik apsikabino Liamą ir padėjusi galvą jam ant krūtinės, lengviau atsiduso. Prie jo ji jautėsi lyg už sienos, apsaugota nuo visų blogybių ir mylima. Atrodo, jai nieko neturėtų trūkti. Tačiau šiąnakt, nenorėdama sau to pripažinti, mergina kažkur giliai giliai viduje suprato, jog žavusis garbanius vis dar teberūpi jai. Tačiau šiuo momentu ji apie tai užsimiršo ir tik džiaugėsi rudaplaukio buvimu čia.

- Tai ji dabar ieško manęs....? - nedrąsiai į Liamo, Zayno ir Hario pokalbį įsiterpė, visą laiką klausiusi ir bandžiusi susivokti Mell. Ją gąsdino mintis, kad kažkokia neadekvati beprotė, grasinanti ir besinaudojanti Lizze, greičiausiai bandys keršyti jai.
- Klausyk, aš neleisiu jai net prisiliest prie tavęs, - Liamas užtikrintai pasakė ir spustelėjęs merginos ranką, pažvelgė į jos sunerimusias mėlynas akis.
- mūsų kūdikis...Ji negali.. Juk aš beveik nebendrauju su tavim, - prikandusi lūpą, mergina pažvelgė į akis nuleidusį garbanių, lyg klausdama "kokio velnio reikia man keršyti?!". Jai visai nerūpėjo jos pačios saugumas, nerūpėjo jai gręsiantis pavojus. Mergina tenorėjo apsaugoti savo kūdikį, kuris dar tik po keletos mėnesių turėjo išvysti šį pasaulį.
Garbanius pajutęs įsmeigtą rudaplaukės žvilgsnį, atsargiai pakėlė akis į ją, jausdamasis begalo kaltas dėl visos šitos situacijos.
- Aš kaltas... Ji žino, kad tik dėl tavęs, negaliu būt su ja, - tyliai taręs paskutinius žodžius, garbanius atsistojo ir susinervinęs trinktelėjo kumščiu į sieną. Kaltės jausmas augo su kiekviena sekunde ir graužė vaikiną iš vidaus, supratus, jog visa šita velniava užvirė dėl jo.
- Ji serga šizofrenija.. Darenas sakė, jog jau seniai nėgėrė vaistų. Tu nekaltas, - ramiu balsu atsakęs, rudaplaukis pažvelgė į garbanių. Nusiraminęs ir ramiai viską pasvartęs, Hariui ir Mell išvažiavus, Liamas suprato, jog garbana čia visai niekuo dėtas. Kalta Felicijos liga ir beprasmiška meilė Hariui.
Kurį laiką kambaryje tvyrojo mirtina tyla. Nei vienas iš jų nenorėjo kalbėti. Zaynas jaudinosi dėl Lizz, Liamas stebėjo sunerimusią ir vis lūpą kramtančią Melani, o Haris, žiūrėdamas pro langą į banguojančią jūrą, bandė sugalvoti, kaip kuo greičiau surasti Fel ir apsaugoti visus nuo jos nežinomų ir pavojingų planų. Tylą nutraukė telefono skambutis.
- Radot ją? - supratę, kad tai Darenas, visi stebėjo Liamą ir laukė bet kokių žinių. Kelias sekundes rudaplaukis tylėjo. Įtampa tvyranti kambaryje su kiekviena akimirka vis didėjo.
- Supratau... - tyliai taręs, Liamas šiek tiek virpančiom rankom įdavė telefoną Zaynui, - tai svarbu...
Zaynas tuojau pat pridėjo telefoną prie ausies ir šaltu veidu laukė, ką pasakys Darenas.
- Zaynai.. Policija rado šviesiaplaukės merginos kūną gretimam mieste.. Ji atitinka visus Lizės požymius.. Reikia kad atvažiuotum atpažinti kūną.. Man labai gaila, - su kiekvienu Dareno ištartu žodžių, Zaynas dužo į mažus šipuliukus. Ranka laikanti telefoną vis labiau virpėjo, kol galiausiai jis visai iškrito. Juodaplaukis susmuko ant žemės ir sunkiai kvėpuodamas susiėmė už galvos. Jam atrodė, jog visas gyvenimas ką tik sustojo ir baigėsi.
- kas atsitiko...? - pamatęs sukniubusį ant žemės Zayną, garbanius atsargiai paklausė Liamo, bijodamas išgirsti atsakymą.
- Rado kūną... požymiai atitinka.. Lizz aprašymą.. - sunkiai dėliodamas žodžius, Liamas atsistojo.
- Bet juk tai gali būti ir ne ji? - Haris vilties kupinomis akimis žvelgė į draugą, tačiau jo žvilgsnis nežadėjo nieko gero.
- Zaynai, reikia važiuoti... - pritūpęs prie juodaplaukio, Liamas uždėjo ranką jam ant peties. Netrukus ranką ant kito peties padėjo ir garbanius, norėdamas parodyti savo palaikymą draugui, tik nežinojo, ką pasakyti. Jo galvoje šiuo metu buvo visiška suirutė.
Mell sėdėjo tylėdama, niekaip negalėdama patikėti tuo, ką girdi. Giliau kvėpuodama ji bandė nepravirkti, bet su kiekviena minute tai darėsi vis sunkiau. Ji neįsivaizdavo, kaip turėjo jaustis Zaynas šią akimirką.
- Zayni... Dar yra vilties, kad ten ne ji... - pasukęs juodaplaukio veidą į save, Liamas bandė sugrąžinti Zayną, kuris atrodė lyg apmiręs, į šį pasaulį. Virpantis, bet visiškai bejausmiu veidu, vaikinas pakilo nuo žemės ir pažvelgė į Liamo akis, kupinas nerimo.
- Prašau, tik saugok Mell, - maldaujančiu žvilgsniu pažvelgęs į garbanių, Liamas stipriai apkabino susigraudinusią Mell, ir išsivedė Zayną į mašiną. Jis negalėjo palikti draugo tokią akimirką, kad ir kaip bijojo, dėl Mell saugumo.

- Nurimk, tau negalima jaudintis, - apkabinęs Mell, Haris švelniai ranka glostė merginos nugarą, bandydamas ją nuraminti. Nors pačiam buvo sunku tvardytis, bet jis privalėjo tai padaryti dėl Melani.
Mergina įsikniaubusi į jo krūtinę vis ašarojo ir negalėjo nurimti, jai atrodė, kad tai ji dėl visko kalta, kad jai iš viso nereikėjo bendrauti su Hariu.
- Pažiūrėk man į akis, - kilstelėjęs ranka jos smakrą, vaikinas rimtai pažvelgė į mėlynas, ašarų pilnas merginos akis, - tu dėl nieko nekalta.. Prašau, nurimk.
- aš bijau....
- Saugosiu tave, kad ir kas benutiktų, prisiekiu.
Garbanius buvo pasiryžęs bet kokia kaina ją apsaugoti, net jei tektų pačiam paaukoti savo gyvybę, svarbiausia, kad ji liktų sveika.
Mergina prisiglaudė arčiau Hario ir stipriai jį apkabino.
- Settle down with me... - vaikinas ėmė tyliai dainuoti jų dainą, "Kiss me", priglaudęs ją arčiau savęs ir bandydamas nuraminti. Mergina užmerkė akis ir jam bedainuojant prisiminė jų pirmą susitikimą, atrakcionus, šokius, bučinį lietuje ir visus kitus nutikimus, kurie buvo įsirėžę jos atmintyje. Švelnus ir ramus vaikino balsas nuramino Mell ir ji užmigo.

Po kelių valandų Haris išgirdo sustojančią mašiną šalia namo. Stengdamasis nepažadinti Mell, Haris kiek galima atsargiau išlipo iš lovos ir nuėjo prie durų. Išgirdęs durų skambutį, Haris nė nedvėjodamas jas atidarė, tikėdamasis išvysti grįžusius draugus. Deja, tai buvo ne jie. Prieš jį stovėjo Lizz. Haris akimirkai nusišypsojo ją išvydęs, bet šypsena dingo geriau įsižiūrėjus į jos veidą. Merginos tušas buvo nubėgęs, veidu tekėjo ašaros ir ji visa virpėjo.
- Atleisk man, - pažvelgusi į jo akis, mergina staigiai dūrė švirkštu jam į ranką ir suleido jame buvusį skystį, jausdama į save nutaikytą pistoletą.