And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

20 Dalis

Atsidariusi langą žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad jis tikrai tai daro. Per visą laiką, kol su juo draugavau, man pavyko išgirsti jį dainuojant tik vienintelį. Tąkart, tikrąją ta žodžio prasme, išmaldavau jo ir jis tiesiog negalėjo man pasakyti ne. Tada jis dainavo kaip tik šią dainą, kuri mane pakerėjo ir privertė visiškai pamesti dėl jo galvą. Aišku, dar išgirsdavau jo balsą, kai jis išgėręs su draugais bliaudavo iš visos širdies įvairias dainas.. Juokingai skambėjo viskas r jo balso žavesys neatsiskleisdavo. Nuvijau mintis į šalį ir klausiausi toliau.

Jo balsas vis tilo, kol galiausiai jis nustojo dainuoti ir  pažiūrėti į mane, lyg laukdamas, ką pasakysiu.

- ką tu čia sugalvojai, Lou? - užsimetusi ilgą, rožinį ir  šiltą chalatą, išlindau pro langą, iš savo kambario, ir atsistojau ant stogo. Nors ir buvo truputi šaltoka ten stovėti, niekur neišėjau. Kelias minutes galiu ir pakentėti. Neturėtumed ilgai trukti.

Žiūrėjau į jį ir tikrai nežinojau, ką besakyt. Po tokios dainos labai rėkti ant jo nebesinorėjo, tačiau tvirtai žinojau, kad nieko jau nebebus. Aš juo pasitikėjau, o jis pamynė mano pasitikėjimą ir įskaudino.

- Mell, aš tikrai nenorėjau tavęs įskaudinti.. Tai įvyko visai netyčia, - nutaisęs savo šuniuko akytes pradėjo aiškintis ir artinosi prie kopėčių, kurios buvo atremtos į sieną. Jomis buvo galima laisvai laipioti ant stogo ir nuo jo. Ką jis sėkmingai ir darė, kol buvome pora.

- reikėjo galvoti prieš tai padarant, dabar jau nieko nebe pakeisi. Viskas, - nusukau akis nuo jo ir pasirėmiau į lango rėmus. Aukštis  nebuvo labai didelis. Nors ir laipiojau jomis, turbūt, kelis milijonus kartų, kojos vis vieną virpėjo. Ach, ta nelemta aukščio baimė, vis bijojau nukristi.

- Aš užlipsiu pas tave ir mes pasikalbėsim, gerai? Nenoriu, kad sušaltum, - nė nelaukęs mano atsakymo, jis pradėjo lipti kopėčiomis. Negalėjau to leisti, bijojau kad išgirsdusi triukšmą gali užeiti Rouzė, patikrinti ar man viskas gerai.

- Stok! aš pati tuojau nulipsiu, nenusipelnei būti ant stogo, - tyliai sucypiau ir apsisukusi pradėjau kopėčiomis leistis žemyn. Kopėčių laipteliai girgždėjo labiau nei visada, bet apačią pasiekiau be jokių 

nemalonių incidentų. Likau gyva ir sveika. Aleliuja! Kaip tokiai kerėplai, tai tikrai didelis pasiekimas.

- Tu juk atleisi man.. taip? - akimirksniu jis atsidūrė šalia manęs ir padėjo savo rankas man ant liemens. Lauke švietė blausi šviesa, kuri apšvietė jo veidą ir leido man pamatyti žydras, vilties ir skausmo kupinas, akis

- pirmiausia, tai patrauk savo rankas..  Antra, nieko nebus, Lou, viskas baigta.. - patraukiau jo rankas nuo savęs ir nuleidus akis į žemę, tvirtai pasakiau. Labiau susisupau į savo mylimiausia chalatą, nes pūtė šaltokas vėjas.

- niekas dar nebaigta.. Aš  myliu tave, - po paskutinių trijų jo ištartų žodžių sustingau vietoje. Ir kodėl jis turėjo juos pasakyti?  Kelias akimirkas tylėjau, bandžiau ramiai pamąstyti, ką daryti.

- prašau, atleisk.. aš visiškas idiotas, juk žinai... - jis atsiklaupė priešais mane ir suėmęs mano rankas savosiomis, stipriau jas spustelėjo. Jaučiau, kaip jo rankos trupučiuką drebėjo. Tą akimirką visiškai pasimečiau. Man skaudėjo širdį, bet atrodo, jam skaudėjo dar labiau nei man.

Pagalvokime.

Juo pasitikėti nebegaliu ir svarbiausia, nebejaučiau jam tos meilės, kurią jaučiau anksčiau. Ji dingo. Liko tik šilti jausmai, bet kaip geram draugui. Minutę tarp mūsų tvyrojo tyla, mano pačios rankos ėmė drebėti.

- Lou, stokis, sušalsi.

- Tiesiog pasakyk, kad atleidi, maldauju.

Nebeturėjau, kur dėtis, teko ką nors atsakyti.

Pasakiau pirmą į galvą šovusį pasiteisinimą, bent man tuo metu, jis atrodė pats tinkamiausias ir prie jo jis neturėtų kabinėtis. 

- Negaliu, Lou..  Aš myliu kitą.  Viskas baigta, - giliai įkvėpus pažiūrėjau jam į akis ir tyliai sumurmėjau šiuos žodžius. Tik ištarus šiuos žodžius supratau, kad tai ne tik staigiai sugalvotas pasiteisinimas, tai tiesa. Man rūpėjo kitas. Gal tai dar nebuvo didelė meilė, bet nedaug iki jos trūko. 

- Lou, - pritūpiau, kad mūsų akys būtų vienoje tiesėje, - negaliu būti su tavimi kaip tavo mergina, bet kaip draugė tikrai būsiu, jei tik tu norėsi.. Nenorėčiau prarasti tokio draugo kaip tu, - apkabinusi jį sumurmėjau ir atsistojau. Turėjau eiti ir dar labiau visko neapsunkinti, be to oras lauke dar labiau atšalo ir buvau jau kaip reikiant sušalus.

Apsisukau ir pradėjau lipti kopėčiomis į viršų ant stogo. Reikėjo grįžti į  kambarį, kol dar nepavirtau ledo gabalu ir neužėjo Rouzė. 

Nekreipiau  dėmesio į tuos girgždančius laiptelius, tiesiog lipau.  Jie visada girgžda, bet niekad nelūžta. Lipdama trumpam užmečiau akį į jau stovintį Lou, mūsų žvilgsniai trumpam susitiko ir greitai nusukęs akis, jis pamažu pradėjo tolti.

Nusukau akis ir pradėjau lipti toliau. Buvau kažkur 5 metrai nuo žemės. viskas, ko dabar  norėjau, tai  tiesiog kuo greičiau būti saugioj vietoj, nes aukštis mane tikrai labai trikdė, kad ir netoks didelis. O ką jau kalbėt apie šitą susitikimą su Lou, kuris išmušė iš vėžių.

Buvo likę keli kopėčių laipteliai ir aš būčiau pasiekus stogą, bet viena koja paslydo ir bum bam, aš jau krentu.