And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

9 DALIS

Smalsumas nugalėjo ir štai aš jau sėdžiu parke ant suoliuko. Oras ne pats geriausias, pūtė stiprus ir šaltas vėjas. Nors buvau ir su gana šilta striuke, buvo šaltoka. Praėjo 5 minutės, 10...30.. bet niekas taip ir nepasirodė.

Šiek tiek susinervinau, nes šalau visą pusvalandį ir nieko nesulaukiau. Kelis kartus nusikeikusi, pakilau nuo suoliuko ir pradėjau eiti. Jaučiausi kaip paskutinė mulkė, nes patikėjau, jog kažkas tikrai ateis.

- Mell..Sustok! - išgirdus, jog mane šaukia, greitai atsisukau pasižiūrėti kas ten. Veide atsirado nežymi šypsenėlė, kai pamačiau bėgantį Zayn.

- Zayn.. aš žinau, kodėl tu buvai toks tą naktį, man Liam'as viską paaiškino.. Todėl nereikia šalintis manęs. Aš nepykstu ir niekam nesakysiu apie tai.. - jam pribėgus viską greitai susakiau ir baigus įkvėpiau oro, - be to, vėluoji visą pusvalandį, - pažiūrėjau telefono kamputyje esantį laikrodį, švelniai kumštelėjau ranka jam į krūtinę. Dėl vėlavimo ėmė daug didesnis pyktis nei dėl to nemalonaus incidento skresgatvyje.

Jis minutę tylėjo, atrodė labai susimastęs.

- Atleisk dėl to vakaro.. Daugiau tai nepasikartos.. Prižadu. - jis rimtai linktelėjo ir tada prisėdo ant suolelio. Na ką, prisėdau ir aš.

- Juk nieko blogo man nepadarei, tai nėra ko ir atsiprašinėt,- pažiūrėjau į jį ir šyptelėjau. Vėjas pradėjo dar smarkiau pūsti ir tada prapliupo lyti lietus.

- bet jei aš dėl tavo vėlavimo susirgsiu, tau šakės, Zayni, - burbtelėjus, užsidėjau striukės kapišoną ant galvos ir kiek susiraukus pažvelgiau į rudaakio akis.

- mano namai visai netoli, bėgam - Zayn pažiūrėjo į mano akis ir ištiesė savo ranką. Po tėvų mirties mano baimės jausmas kažkur prapuolė ir visai neapgalvojus, kas gali nutikti man, paėmiau jo ranką ir nubėgome gatve, link jo namų.

Po kelių minučių bėgimo, pamačiau aukšta tvora aptvertą kiemą, pro ją matėsi kieme stovintis didelis namas. Zayn'as sustojo prie vartų ir paspaudžiojęs kelis mygtukus, atidarė vartus.

- tu čia gyveni..? - išriečiau antakius ir pažiūrėjau į jį, nesupratau kodėl, atrodo viską turintis vaikinukas prisirūko visokių nesąmonių.

- ne, šiaip atėjau apsižvalgyt į svetimus namus. Aišku, kad gyvenu, - jis pavartė savo šokoladinės spalvos akis, nusijuokė ir nusitempė mane į vidų.

Mano akys lakstė iš vieno kampo į kitą, viskas viduje buvo taip gražu. Besidairydama po svetainę negalėjau nepastebėti sienos, kuri buvo nukabinėta nuotraukomis, nuo grindų iki lubų. Labiausiai dėmesį prikaustė gana didelė nuotrauka, kurioje buvo mažas berniukas su šunimi.

- čia tu?? O Dieve, koks meilutis, - atsisukau į Zayn ir šiltai nusišypsojau . Jis nusijuokė ir atsisėdo ant sofos, apžiūrėjus dar kelias nuotraukas atsisėdau šalia ir aš. Lauke pliaupė lietus, pūtė vėjas, o prie viso to prisidėjo ir žaibai su griaustiniu.

- rodos įstrigai pas mane kuriam laikui... Galim pažiūrėt filmą..? - jis pasisuko į mane ir pasiūlė. Tik linktelėjau galvą, na kad sutinku, juk reikia kažkaip prastūmti laiką.

Sėdėjome, žiūrėjome filmą. Visą laiką jaučiau jog jo žvilgsnis nukreiptas į mane, bet per daug dėmesio į tai nekreipiau .

Vėliau jis padarė tą triuką su žiovuliu ir apkabino mane per pečius, kelias minutes sėdėjau kaip sustingus, bet tada pažiūrėjau į jį. Mūsų akys susitiko ir kelias akimirkas žiūrėjome vienas į kitą. Tuo metu iš galvos išgaravo ir Louis, ir visi kiti, kurie buvo mano mintyse.

Zayn veidas vis artėjo ir artėjo, nujaučiau, kas dabar gali įvykti, bet nieko nedariau.

Galiausiai jo lūpos prilietė manąsias ir nors protas sakė man "traukis Mell! tuojau pat, nes bus bėdos", aš kaip visada jo neklausiau ir nežinau kodėl, bet atsakiau į bučinį.