And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

17 dalis

Sustojau prie kavinės durų ir pažiūrėjau pro langą, Harry jau buvo vietoje. Jis vis dairėsi ir nervingai pirštais barbeno į stalą. Ha, vis dėl to nervinuosi ne aš viena. Giliai įkvėpiau ir atidariusi duris įėjau. Kavinukė buvo nedidelė, bet tikrai labai jauki, žmonių taip pat nebuvo  daug, tikriausiai todėl, kad tai gana ankstyvas sekmadienio rytas. Pradėjau artintis prie Harrio, mačiau kaip jis lengviau atsiduso mane pamatęs ir pradėjo šypsotis.

- sveika! - man dar nespėjus prie jo prieiti, jis pakilo iš savo vietos ir ėmė mosikuoti rankomis, nesusilaikiau ir nusijuokiau iš jo. Galima pagalvot, kad aš jo nepastebėsiu tokiam kambarėlyje ir apsisukusi išeisiu. Oi, tas garbanius...

- labas, - vis dar besijuokdama priėjau prie jo ir sulaukiau labai netikėto, bet tikrai labai malonaus apkabinimo.

- nesutraiškyk manęs... prašau, - patapšnojau jam per petį, taip draugiškai, ir nusijuokiau, truputi per daug įsijautė berniukas ir per stipriai suspaudė mane.

- oi... atleisk.. užsakiau šokoladinių ledų, tiks? - jis greitai atšoko nuo manęs ir vėl nusišypsojo ta savo nekalto berniuko šypsenėle. Apie ją galiu tik vieną pasakyt - žudikė, o ne šypsena . Tikrai.

- ahaam.. Mano mėgstamiausi ledai, - taip keistai į jį pažiūrėjau ir atsisėdau į savo vietą prie staliuko. Ar tik nebus Niall'ą išsiklausinėjęs apie mane? O gal tai tiesiog sutapimas? Įdomu..

Padavėjai atnešus ledus, mes abu pradėjome juos valgyti.  Pasirodo čia ne viena aš esu tokia netikėlė ir visada apsibarstau ledais. Žaliaakis bevalgydamas išsitepė jais  lūpos kamputį.

- Harry.. Išsitepliojai, - pradėjau juoktis ir pasilenkus nuvaliau jo lūpas servetėle. Jis truputi išraudo, kas privertė mane šypsotis kaip visišką idiotę, ir ėmė juoktis. Vos jį susitikus, visa baimė būti su juo pasimatyme, kuri kankino mane ilgą laiką, tiesiog dingo. Tik pūūūkšt - ir nebėra. 

Po valandos praleistos kavinukėje nusprendėme eiti pasivaikščioti. Vaikščiojom labai ilgai. Man teko nemažai papasakoti apie save, kaip man sekėsi gyventi savo senajame mieste ir panašiai, bet jam taip pat leidau pasireikšti ir pasipasakoti. Nesitikėjau, kad Harry toks mielas ir linksmas vaikinas. Visą laiką, kurį praleidau su juo vaikščiodama, negalėjau nesišypsoti ir nesijuokti. Žinoma, tai nekeitė fakto, kad jis įžūlus šiknius, bet Harrisimo tikrai pakilo mano akyse.

- einam? - jis pasisuko į mane ir pakilnojo antakius, pažiūrėjau į tą pusę į, kurią buvo nukreiptas jo rodomasis pirštas. Atrakcionai.

- gerai, galėsim ant arkliukų pasisukti... Man jie labai patinka, - palinkčiojau ir plačiau išsišiepiau, faini tie arkliukai juk. Tokie fainuoliai.

- ne ne, į eisim velnio ratą ,- jis palinksėjo galva ir pradėjo tempti mane už rankos, to prakeikto rato link.

Šypsena nuo mano veido dingo tą pačia akimirką, kai supratau, kad jis rimtai vedasi mane prie  velnio rato.

- ne ne Harry, tik ne ten.. aš bijau aukščio! - sucypiau, kai jau buvome prie rato, atsitraukiau nuo to rato kuo toliau, kaip nuo kokio šėtono, per daug grėsmingai jis man atrodė. Harry priėjo arčiau manęs, suėmė mano veidą rankomis ir pažiūrėjo tiesiai į akis.

- nebijok, aš juk būsiu su tavimi. Tau tikrai nieko nenutiks, prižadu, - jo ranka švelniai paglostė mano skruostą ir pati nejučiom nusišypsojau. Negalėjau netikėti jo žodžiais, kai jis šitaip žvelgė į mano akis. 

- negaliu patikėti, kad tikrai tai darau... - suburbėjau Harriui į ausį. Beveik nieko nemačiau, nes buvau galvą prispaudusi jam prie peties ir vos ne visom keturiom jį apsikabinusi. Jaučiausi taip lyg tuoj numirsiu iš baimės. Nors jo rankos tvirtai mane laikė, vis vien jaučiau  baimę ir drebėjau kaip maža mergaitė, o jis karts nuo karto vis nusijuokdavo iš manęs. Sukaupus paskutinius savo drąsos lašelius trumpam patraukiau veidą nuo jo ir turėjau galimybę pasigrožėti besileidžiančia saule iš viršaus, vaizdas buvo nepakartojamas. Bet tik nuleidau akis į žemę, vos negavau infarkto, man tai buvo per daug didelis aukštis, todėl vėl prisispaudžiau prie Harrio.

- Nurimk, tu jau ant žemės. Viskas gerai, - jis nusišypsojo ir vėl mane apkabino, kai jau abu stovėjome ant žemės, o man vis dar drebėjo rankos.

- Man pusę gyvenimo prabėgo pro akis, - suburbėjau ir nusijuokiau iš savęs. Gal kiek perdėjau, bet žiauriai bijojau šitų velnio ratų, dar nuo vaikystės. Kai dar buvau  maža, su drauge užstrigome vienam tokiam rate ir buvo žiaaauriai baisu. Po to karto  nėjau į šį atrakcioną ir ten kur didelis aukštis. 

Harry lydėjo mane iki namų, kadangi jie buvo visai netoli  atrakcionų parko. Aišku,  spėjo ir draugiškai pasišaipyti iš mano aukščio baimės ir  kad neatsitraukiau nuo jo nei per centimetrą tame rate. Dėl šių draugiškų pašaipų, jo ranka liko tik truputį apdaužyta, bet jis nesupyko, aš juk taip pat tik draugiškai apkumščiavau ją.

Kai jau buvome prie mano namų jis sustojo ir atsuko mane į save.

Harry padėjo ranką man ant liemens, paslaptingai nusišypsojęs prisitraukė mane arčiau savęs ir jo lūpos  ėmė labai smarkiai artėti prie manųjų.

- Harry... - supratus, kas čia tuojau gali nutikti atsitraukiau nuo jo ir susidėjau rankas ant krūtinės. Nenorėjau skubinti visų reikalų su juo.

-  aš visada pabučiuoju merginą per pirmą pasimatymą.. Taigi... - nuo jo veido nedingo ta cheeky smile, truputį patylėjus, nusijuokiau.

- o aš  per pirmą pasimatymą su vaikinu nesibučiuoju.. Tai ką darysim, Harriuk? - pakėliau akis į jį ir  kilstelėjus antakius, nusijuokiau. Aišku, aš  melavau, nes tai buvo netiesa, bučiuojuosi per pirmą pasimatymą, bet ne su visais. Kartais reikia juk sunkiai prieinamai pabūti.

 Jis žiūrėjo man į akis ir tada stojo tylos minutėlė, bet ji nutrūko kai jis vėl prakalbo.

- tada bent apkabinimą, prašau.! - jo veide šmestelėjo tokia šelmiška šypsenėlė ir tuo pat metu sulaukiau apkabinimo. Stovėjome prie mano namų kokią minutę apsikabinę ir nesitraukėm nei vienas, nei kitas, kol galiausiai teko pradėti atsitraukinėti. Nestovėsim juk visą vakarą šitaip.

- atiaa Ha.... - nespėjau ištarti jo vardo,  nes jis jaubuvo įsisiurbęs į mano lūpas. Trumpai, bet aistringai.

- juk sakiau, kad per pirmą pasimatymą aš visada pabučiuoju merginą, - žavingai nusišypsojęs dar kartą pakštelėjo man į lūpas ir išsišiepęs įki ausų, greitu žingsniu nuėjo į kitą pusę, savo namų link.

- šiknius! - dar spėjau sušukti  prieš jam nutolstant ir nuėjau namo.Turiu pripažinti nėra  Harry jau toks blogas. Visai nieko. Net labai šaunus.

Niall žiūrėjo futbolo varžybas, Rouz tvarkė kažkokius dokumentus, tad greit pasisveikinus pagaliau parsiradau į kambarį. Paruošiau namų darbus, apsitvarkiau, nusiprausiau ir atsiguliau į lovą. Jei rimtai, buvau nusikalus. Netruko praeiti kelios minutes ir aš jau buvau pasinėrus į nuostabų sapnų pasaulį.

Išgirdau kaip skamba mano telefonas, sunkiai pramerkus akis pažiūrėjau, kiek valandų. 1 valanda nakties. Tikrai pats metas skambinti.

- alioo.? - pakėliau ragelį, net nežiūrėjus, kas skambina, bet kai išgirdau balsą ir supratau, kas skambina negalėjau pratarti nė žodžio.