And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

19 Dalis

Visą laiką, kol važiavome tylėjau, nes viduje negalėjau nustoti kaltinti savęs, kad pabėgau. Turbūt pasirodžiau kaip paskutinė kvaiša... Net ne turbūt, o tikrai.  O dieve, ir kaip jiems dabar į akis teks pažiūrėti?!

Galų gale Rouzė mane įkalbėjo, kad pasakyčiau, kas man yra.  Aš jai papasakojau visą situaciją, ji trumpai patylėjo ir po kokios minutės pradėjo juoktis.

- Visai nejuokinga... Geriau pasakytum, ką daryt, - pradėjau burbėti truputį susinervinus ir pažiūrėjau pro langą. Ką tik įvažiavome į Doncaster'į. Galvoje iškilo krūva prisiminimų. Skauda širdelę čia būnant, bet teks iškęsti tas kelias dienas.

- Mieloji, viskas bus gerai. Tiesiog klausyk, ką tau sako širdis ir nuspręsk, su kuriuo tikrai norėtum eiti į tuos šokius.. - nebūtų Rouzė, jei nebūtų visko taip išmintingai ir motiniškai pasakius. Dėl to ją ir mylėjau, ji visada man patardavo, visada manimi rūpinosi ir ypač rūpinasi dabar. Na, šitas  patarimas buvo dar viena sunki užduotis, nes mano širdis tylėjo ir nedavė man jokių aiškių ženklų.

- o ką daryt, jei ta mano širdis su manimi visiškai nešneka?? - pasukau galvą į ją ir pažiūrėjau visiškai sumišusiu žvilgsniu. 

- Ateis laikas ir ji tikrai prabils. Nusiramink, Mell.. - ji nusišypsojo ir sustabdė mašiną, apsidairiusi supratau, kad mes jau vietoje. 

Nusinešėme kelis pasiimtus daiktus į vidų ir palikome juos tenai. Rouzė padarė arbatos ir kelis sumuštinius, kad nemirtume iš bado, po netrumpos kelionės. Jau buvo vakaras, o gaminti ką nors rimtesnio tingėjome. Truputi pasišnekučiavusios, užkandome ir vėliau aš nuėjau į savo senąjį kambarį. Užplūdo krūva prisiminimų ir žinoma jie visi susiję su tėvais, mano draugais ir Lou. Visa mano kambario siena buvo nusėta nuotraukomis, dėl to ji man labai patiko, bet šiuo metu kėlė per daug prisiminimų. Nuotraukų palikti čia nenorėjau, todėl gražiai jas visas nulipdžiau nuo sienos ir sudėjau į dėžutę, tik vieną pasilikau savo rankoje. Joje buvau aš ir Lou, jis bučiavo mane į skruostą. Atrodėm tokie laimingi. Mane tai privertė nusišypsoti. Greitai nuvijau visus prisiminimus ir mintis į šalį, ir padėjau nuotrauką prie kitų  į dėžutę. Pasiėmiau iš spintos didelę dėžę ir sukroviau į ją pačius brangiausius daiktus, kuriuos norėjau pasiimti su savimi.

Likusią vakaro dalį, po to kai apsitvarkiau ir susirinkau norimus pasiimti daiktus, praleidau savo kambaryje: gėriau karštą šokoladą ir klausiau muzikos. Kažkur apie dvyliktą valandą nakties pasiklojau lovą ir užgesinus visas šviesas, atsiguliau. 

Mano telefonas, kuris gulėjo ant stalo, pradėjo vibruoti. Skambino Gemma. Rimtai?  Kas čia visiem pasidarė, kad naktimis skambinėja? Atsiliepiau ne iš karto, nes nelabai norėjau šnekėtis su kuo nors, bet galų gale pakėliau ragelį.

- Klau.. - net nespėjau žmoniškai ištarti žodžio, kai buvau pertraukta.

- tu rimtai pabėgai??? Du gražiausi vaikinai pasaulyje, žinoma po Liamo, kviečia tave į mokyklos šokius, o tu imi ir pabėgi?? Rimtai, Mell??? Gal su protu susipykai?? - ji galima sakyti sucypė viską greitakalbe. Tik ji taip sugeba.

- sulėtink biški tempus... O ką tu būtum darius mano vietoj?? čia juk misija - neįmanoma. Aš negaliu pasirinkti, kurio nors iš jų.. -  sunkiai atsidusau ir po kelių sekundžių išgirdau man iki skausmo pažįstamą dainą.

- Oh, oh, Be my baby, Ohhhhh..... - ji vis nenustojo skambėjus.

- tu klausai muzikos?? - gana isterišku balsu paklausiau Gemmos, tikriausiai kvailai nuskambėjo mano balsas, nes ji nusijuokė. 

- neea, o ką?? - jau daug lėčiau atsakė ji, vis dėl to paklausė manęs ir sulėtino tempus.

- whataa..? - nieko nesupratusi pažiūrėjau ar muzika kompiuteryje išjungta, ir kai pamačiau, jog ji išjungta, nieko nesupratusi išlipau iš lovos ir apsidairiau. Tuo metu galvoje buvo vienintelė mintis, kad tik čia nebūtų tai, ką galvoju.

- Oh, oh, Be my baby, I'll look after you.... - ji ir toliau skambėjo, vis garsiau ir garsiau. Lėtais žingsniais prisiartinau prie lango ir sustingau vietoje. Širdis nelabai kontaktuoja su manim, bet nuojauta puikiai atlieka savo funkciją.