Priėjau prie kriauklės ir į stiklinę įsipyliau truputėlį šalto vandens, kad praskalaučiau gerklę ir nebesijaustų to šleikštulio burnoje. Šleikštuliui dingus, pasijutau truputėlį geriau. Pakėliau akis į veidrodį ir makiažo pagalba bandžiau užmaskuoti patinusias akis ir kiek išblyškusią odą, kad bent jau per baigimo ceremoniją neatrodyčiau kaip vaiduoklis. Baigus dažytis, užsivilkau savo mylimiausią trumpą juodos spalvos suknelę, kuri buvo prigludusi prie manęs labiau nei bet kada, turbūt susitraukė išskalbta...? Na, bet atrodė vis vien gražiai. Kad nesušalčiau, užsivilkau kreminės spalvos švarką ir užsidėjusi tokios pat spalvos aukštakulnius jau ruošiausi eiti, kai išgirdau tylų beldimą.
- Pasiruošus? – Niallas atsargiai pradaręs duris su šypsena veide pažiūrėjo į mane.
- Žinoma, galim važiuot, - šiaip ne taip išspaudus šypsena, pasisukau į jį ir išėjau.
Praėjus kelioms valandoms po visos oficialiosios ceremonijos dalies, iš salės, kurioje teikė baigimo atestatus, mes išėjome jau ne kaip mokiniai, o kaip suaugę žmonės. Ši mintis ir džiugino, ir gąsdino. Tačiau nuvijus visas nerimą keliančias mintis į šalį, šyptelėjau pati sau ir stengiausi džiaugtis paskutinėmis akimirkomis mokykloje ir buvimu kartu su savo draugais.
- Mieloji, eime nusifotografuoti? – priėjęs prie manęs, garbanius nusišypsojo ir pradėjo tempti už rankos prie vaikinų, kurie stovėjo mokyklos kiemelyje, kartu su savo merginomis ir atrodė tokie laimingi. Labiausiai iš jų visų švytėjo Niallas, greičiausiai dėl to, kad Rebeka sugebėjo ištrūkti iš darbo ir atėjo pas jį. Ji buvo dvejais metais už jį vyresnė ir turėjo nuolatinį darbą, iš kurio nebuvo taip paprasta ištrūkti. Kartu jie atrodė tikrai labai laimingi, kaip Niallas sakė, nors oficialiai jie kartu vos kelias savaites, juos jau sieja nenusakomas ryšis ir jie jaučiasi be galo laimingi būdami vienas šalia kito.
Tik vienintelis Liamas man pasirodė liūdnokas ir jo veidas nešvytėjo tuo džiaugsmu, kuris puošė visų veidus.
- Okeey, - šyptelėjau Hariui ir vos mums atsistojus prie kitų, pajaučiau kaip šalia manęs iš kitos pusės atsistojo Liamas ir praignoravęs grąsinančius Zayno žvilgsnius, žavingai nusišypsojo ir mirktelėjo akyte, kol Haris nematė. Turiu pripažinti, kad man vos keliai nesulinko pamačius tą šypseną. Taip, visus tuos du mėnesius, kol jis buvo su Gemma, aš tiesiog miriau iš pavydo matydama juos kartu ir nieko negalėjau sau padaryti. Norėjau ir Hario, ir Liamo, nežinau ar tai įmanoma, bet aš mylėjau juos abu, nors, mano ir garbaniaus draugystė, dėl visų šių įvykių nebebuvo tokia kaip anksčiau. Ne kartą norėjau pasakyti Hariui visą tiesą ir daugiau jo neapgaudinėti, bet vos tik ruošdavausi prasižioti, mane sustabdydavo baimė prarasti juos abu. Be galo apsidžiaugiau išvydus jo šypseną, kuriuos jau šitiek mėnesių buvau nemačius. Nusišypsojau jam atgal ir ėmėme pozuoti fotoaparatams.
Sumirksėjus kelioms fotoaparatų blykstėms visi lengviau atsiduso ir atsisveikinę iki vakaro, kadangi Zaynas rengė vakarėlį savo namuose, pradėjo skirstytis į savo namus, kad galėtų pabūti su sau brangiais žmonėmis ir šeimomis. Tą patį dariau ir aš, tik pasiėmus Rouzės mašiną važiavau ne į namus, o į miesto ligoninę, kad spėčiau sutartu laiku nuvykti pas gydytoją.
Kai išėjau iš gydytojos kabineto negalėjau pratarti nė žodžio, tai ką ji pasakė apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Girdėjau kaip kelios seselės ėjusios koridoriumi klausė manęs ar gerai jaučiuosi, bet aš nieko joms neatsakiau ir tiesiog ėjau savo mašinos link, pamiršusi viską aplinkui. Po kelių minučių jau riedėjau pilnomis mašinų gatvėmis, rankomis tvirtai įsikibus į vairą ir į nieką nekreipdama dėmesio. Nežinau, kaip sugebėjau neįsirėžti į kokį nors stulpą gatvėje.
Važiuodama keliu visai šalia įvažiavimo į namo kiemą išgirdau garsų mašinos signalą, kuris mane pabudino iš transo ir privertė spausti stabdžių pedalą. Pasipiktinęs taxi vairuotojas, pro langą žvelgė į mane kaip į beprotę ir išvažiavęs į gatvę, nurūko keliu tolyn. Įvažiavus į kiemą dar kelias minutes sėdėjau įsitvėrusi vairo ir giliai kvėpavau, kad bent kiek nusiraminčiau. Negalėjau sau leisti nervintis.
- Tau viskas gerai?! Išgirdau stabdžių garsus ir... – atidaręs mašinos dureles Niallas žvelgė į mane išsigandusiu žvilgsniu.
- Ta..taip..
- Tu visa drebi, Mell...
- Viskas gerai, Nialai... - išlipus iš mašinos, vis dar drebančiomis rankomis, surinkau telefone numerį ir ėmiau skambinti rudaakiui, iš kurio nebuvo jokio atsako, - velnias, velnias, velnias, - suirzusi ėmiau vaikščioti pirmyn atgal, iš šono greičiausiai atrodžiau lyg beprotė. Man reikėjo jį pamatyti.
- Mell, eime į namus, prigulsi, tau pasidarys geriau, - suėmęs mano už rankos ir nutraukęs mano beprotišką vaikščiojimą, jis ėmė vesti mane vidun.
- Klausyk, nuvešk mane pas Liamą, - sustojau priešais jį ir viltingai žvelgiau į jo akis. Jis atrodė sumišęs ir pasimetęs, dėl mano neįprasto elgesio.
- Koks dar Liamas... Einam, tau tikrai reik pailsėti.
- Nialai, man reikia jo... - vėl sustojau vietoje ir nebesileidau vedama. Kelias akimirkas jis stovėjo lyg dvejodamas, sakyti man tiesą ar ne.
- Tai prasta mintis, Mell... Liamas... Jis išvažiuoja.. - su keliom pauzėm, per kurias galvojo, kaip čia ramiau ir gražiau paaiškinus, jis pagaliau pasakė man.
- Kaip tai išvažiuoja..? Kur??
- Nežinau, atvyko tik atsisveikinti, nes nežino kada grįš... – paskutiniai jo žodžiai man dar ilgai skambėjo mintyse, nė nepajaučiau kai stipriai apsikabinau Nialą ir skruostais pradėjo riedėti ašaros
- Jis negali manęs palikti... Jis negali...
KAMU SEDANG MEMBACA
And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)
Fiksi Penggemar"And you're just a beautiful mistake" šiek tiek kitoks 1D Fan fiction'as. Jie ne žvaigždės, o paprasti paaugliai, kurie turi savų problemų ir rūpesčių, kurie netikėtai įsimyli, o paveikti meilės, pridaro daug kvailysčių, kurie apverčia jaunų žmonių...
