And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

2 DALIS

2DALIS

Bejausmiu veidu stebėjau kaip tėvų karstai leidžiasi gilyn po žeme. Negalėjau nei verkti, nei rėkti, o tas slegiants skausmas, kuris draskė krūtinę, atrodo, išsiurbė iš manęs visas jėgas ir jausmus. Paskutinį kartą pažiūrėjau į tėvus ir apsisukusi apkabinau tetą Rouz. Negalėjau žiūrėti kaip jie amžiams pradingsta po žeme, tai buvo per sunku. Mačiau kaip Louis stebi mane, atrodė, kad jis nori prieiti, stipriai apkabinti ir paguosti, bet nusukau nuo jos akis, užsimerkiau ir laukiau, kol pasibaigs šita kankynė. 

Praėjo jau visa savaitę po nelaimės. Visą tą laiką su teta ginčijomės dėl vieno dalyko.

- Nevažiuosiu! Kodėl negaliu likti čia? Juk aš jau suaugus,  — užrėkiau stovėdama tarpduryje ir tada užtrenkiau duris. Net ir Rouz, būdama gana ramaus būdo, nebegalėjo pakęsti mano visą savaitę trukusių nervų priepolių. Ji atidarė duris ir priėjus prie manęs taip pat užrėkė .

- Važiuosi! Ir taškas. Tavo tėvai to norėjo. Susikrauk daiktus ir jau šiandien vakare išvažiuosim,— dar kartą pažiūrėjusi į mane, Rouz atsiduso ir išėjo iš kambario. Atsiguliau ant lovos ir susiėmiau už galvos.

- Trauma po traumos...Dabar dar teks ir Louis palikti.. — atsisėdusi mečiau pagalvę į sieną ir ėjau dėtis daiktų. Louis nemačiau jau visą savaitę, neatsiliepinėjau į jo skambučius, neatrašiau į žinutes, vengiau jo, nes giliai širdyje žinojau, kad  vis dėl to teks jam pranešti, jog išvykstu. Po kelių valandų,  kai baigiau dėtis daiktus,  pasiėmus savo telefoną  sumaigiau žinutę Louis.

„reikia pakalbėti."

Po pusvalandžio jis jau stovėjo prie mano namų durų. Giliai įkvėpusi, ramiai prie jų atsistojau ir atidariau.

- Laba, . — pabandžiau nusišypsoti kuo linksmiau, bet jaučiau, kad ta šypsena atrodė žiauriai kvailai ir dirbtinai.

-Tau viskas gerai? kaip tavęs pasiilgau. — nė nepajaučiau kaip atsidūriau jo glėbyje.

-Aš irgi pasiilgau... — burbtelėjau ir paėmus jį už rankos išsitempiau į lauką. 

-Klausyk, aš nežinau kaip tau pasakyti.. bet aš turiu... — mane pertraukė Rouz.

- Metas važiuoti Mell..! - dėdama lagaminus į mašinos bagažinę, garsiau pasakė. 

-Kur važiuoti..? - Louis rimtai į mane pažiūrėjo ir tada jau nebeturėjau kur dėtis, reikėjo jam pasakyti.

- Pas Rouz, aš negaliu čia gyventi, todėl ji vežasi mane pas save į namus.. Žinok, kad tu vienintelis kurį myliu... — pasakiau visą tiesą, nes tikrai jis buvo vienintelis vaikinas, kurį tikrai mylėjau. Suėmiau jo veidą rankomis ir priglaudžiau savo lūpas prie jojo. Jis apkabino mane ir atsitraukęs sukuždėjo į ausį.

- Man nesvarbu, kad tu gyvensi kitur.. Aš tiesiog noriu ir toliau būt su tavim, - jis pasakė ir dar kartą mane pabučiavo. Viską sutrukdė Rouz, ji pradėjo pypsinti, kad paskubėčiau. Pavarčiusi akis nuėjau į mašiną ir mes išvažiavom. Visą laiką kalbėjau su Louis telefonu, kol aptarėm visus reikalus dėl draugavimo per atstumą. Kai  jau buvom privažiavusios Rouz namus, atsisveikinau su juo ir išlipau iš mašinos, pasiėmiau savo daiktus ir nuėjau į vidų. Rouz parodė man kambarį,  kuriame nuo šiol gyvensiu. Įėjus į jį pirmas dalykas, kurį pamačiau tai buvo dvi lovos ir berniukiškų daiktų prikimštas  kambarys. Atsisukau į ją ir pažiūrėjau o.O žvilgsniuku.

- Hm... kam ta antra lova..? - klausiamai išlenkiau antakį ir pamirksėjau nesupratusi.

- nejaugi pamiršai, kad turi pusbrolį.? Supranti, nežinojom, kad čia apsigyvensi, o kambarių nėra daug, tad kol kas tau teks dalintis kambariu su juo, kol ką nors sugalvosim.. Eik pailsėti, rytoj galėsi susidėti visus daiktus. Labos nakties, mieloji, - ji ramiai viską paaiškino ir šyptelėjusi išėjo paskui save uždarydama duris.

- nice..- burbtelėjau sau po nosim ir padėjusi lagaminus kambario kampe, nuėjau į vonią. Nusiprausiau, užsidėjau pižamą ir tada patraukiau tiesiai į lovą. Nepraėjus nė kelioms minutėms užmigau. Per miegus išgirdau garsus, lyg kažkas atidarinėtų langus. Lėtai pramerkusi akis,   pamačiau, kad kažkoks žmogysta lipa pro langą į kambarį. Tyliai atsistojus pačiupau knygą,  kurį mėtėsį ant žemės, ir mečiau ją  tiesiai jam į galvą. Tuo metu tai pasirodė pati geriausia mintis, bet greičiausiai būsiu per daug filmų prisižiūrėjusi.

- aaauch...! velniai rautų! Už ką man?! - susiėmęs už galvos jis atsisuko į mane ir 

pradėjo tyliai šaukti ant manęs. Tik tada supratau kad tai buvo...