And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

58 Dalis

- Laaaabas.

- oooo, Zayni! - išėjusi iš auditorijos ir išvydusi koridoriuje stovintį juodaplaukį, su plačia šypsena veide (kuri, žinoma, privertė lydytis ir aplinkui buvusias merginas, ne tik Lizz), mergina puolė į jo glėbį, stipriai apsikabino ir pabučiavojo išsiilgtas jo lūpas. Pastaruoju metu jie matėsi gana retai, mergina studijavo mediciną, tad laisvo laiko neturėjo labai daug. Jį ypač susidomėjo medicina po įvykių su Felicija, kai šviesiaplaukė nesugebėjo padėti nei sau, nei Hariui su Mell. Ji vis dar jautėsi kalta, dėl visko, kas tuomet nutiko ir kad nieko nesugebėjo padėti.

- Ką čia veiki? - šiaip ne taip atsitraukusi nuo jo lūpų, mergina pažvelgė į šokoladinės spalvos vaikino akis ir plačiai nusišypsojo.

- Negi negaliu aplankyt savo merginos? Pasiilgau tavęs, jau seniai buvom kartu, -  Zaynas lyg mažas berniukas papūtė apatinę lūpą ir pažvelgė į Lizz akis.

- Atleisk, tiesiog mokslai...Na nesvarbu, šį savaitgalį aš visa tavo, - pakštelėjusi į jo papūstas lūpas, mergina plačiai nusišypsojo ir suėmė jo šiltą ranką.

- Prisikalbėjai, - paslaptingai šyptelėjęs, Zaynas šiek tiek  kilstelėjo merginos marškinėlius į viršų ir nusijuokęs, pabučiavo jos kaklą.

- Ramiau, šelmi, mes universitete, - sukikenusi, mergina tuojau nuleido marškinėlius ir pasilenkė prie jo ausies, - palauk, kol grįšim, - koketiškai pašnibždėjusi, Lizz suėmė jo ranką ir ėmė tempti Zayną išėjimo link, vis dar su ta pačia meilia  šypsena veide.

Po pusvalandžio porelė jau buvo grįžusi į Zayno namus, kuriuose vyravo tyla, nes namiškiai buvo išvykę visam savaitgaliui. Vos jiems įžengus pro namų duris, prasidėjo aistringos glamonės ir bučiniai. Pasiekus antrą aukštą ir Zayno kambario duris, jų kūnus jau dengė vos keli drabužiai. Jie buvo pasiilgę vienas kito kūno šilumos, glamonių ir tiesiog buvimo kartu. Tačiau visą romantiką gadino nenutylantis vaikino telefonas, kuris skambėjo jau trečią kartą per kelias minutes.

- Atsiliepk, galbūt kas nors svarbaus, - šiek tiek atsitraukusi nuo jo lūpų, mergina sušnibždėjo ir  ėmė bučiuoti jo kaklą.

Kelis kartus tyliai nusikeikęs, vaikinas atsiliepė.

- Jau geriau sakyk, kad turi laaaabai svarbių žinių, Nialai, antraip...

- Haris atsibudo.

- Tuoj būsiu.

Liamas treniravosi treniruoklių salėje kartu su savo kolegomis, būsimais policininkais. Darenas padėjo jam įstoti į Policijos akademiją, kaip vaikinas ir prašė. Rudaplaukiui patiko ši profesija, nes ji leido jam užsimiršti ir nebegalvoti apie netektį ir  kitus jį gniuždančius dalykus, nutikusius vos prieš metus. Pasibaigus treniruotei, Liamas nusiprausė, susirinko daiktus ir užsidėjęs šiltą, juodos spalvos džemperį su kapišonu, patraukė žibintų apšviesta gatve namų link. Vėsus ir grynas oras atgaivino ne tik vaikino kūną, bet ir jo mintis. Vaikinas ėmė galvoti apie tą nelemtą naktį įvykusią prieš metus, kuomet pasikeitė jų visų gyvenimai. Jo niūrias mintis išblaškė skambutis.

- Labas, Nialai, kas naujo?

- Jis atsibudo, greičiau atvažiuok! - išgirdęs džiaugsmo kupiną draugo balsą, vaikinas trumpam sustojo bandydamas suvirškinti, ką tik išgirstus žodžius.

- jis... jis tikrai... atsibudo? - Liamas dar kartą atsargiai paklausė, norėdamas įsitikinti, kad jis tikrai tai išgirdo.

- taip, lauksim tavęs ligoninėj.

- Namaaaaaai, pagaliau! - vos įžengęs pro buto duris, vaikinas numetė El naujų pirkinių prikimštus krepšius ir  griuvo ant žemės, išsišiepdamas iki ausų,  - kaip gera... ir kodėl aš su tavim ėjau apsipirkinėt..

- nes labai mane myli, - nusijuokusi iš jo dramatiško griūvimo, mergina pritūpė ir nusišypsojo kaip saulutė.

- turėsi man atsilygint už šią dieną, - pakilnojęs antakius, vaikinas atsisėdo ant grindų ir pasisodino mergina sau ant kelių.

- ir kaip aš galėčiau tau atsilygint? - apsivijusi jo kaklą rankomis, mergina žaismingai nusišypsojo ir prikando  lūpą, - vargšelis, juk taip nukankinau...

- You. Me. Bed. Noooo... tik kai atsiliepsiu telefonu, - nusikeikęs ir pakštelėjęs merginai į lūpas, Lou tuojau pat atsiliepė.

- Ooo, Zayniuk, labas...

- Haris pabudo, jis pabudo!

- aaa, mano garbana, tuoj būsiu!

Blondinas, sulaukęs skambučio iš Hario mamos, nieko nelaukęs sėdo į mašiną ir tuojau pat išvažiavo. Jis visas net spurdėjo iš laimės, jog garbanius pagaliau atsigavo iš komos, kurioje buvo daugiau nei metus. Privažiavęs ligoninę, blondinas tuojau pat nulėkė  prie jam jau žinomos palatos durų, bet priėjęs jas sustojo ir nežengė į vidų. Jį stabdė nežinojimas, ką atsakyt į pagrindinį klausimą, kurio jis anksčiau ar vėliau, bet tikrai paklaus: " kur Mell?" . Tad jis nusprendė, kad bus geriausia palaukti kitų vaikinų. Neilgai trukus, į ligoninę atvyko ir jie.

- ten kas nors yra? - atbėgęs Lou, prišoko prie blondino ir atidžiai pažvelgė į jo žydras akis.

- Nee..

- tai ko čia stovim? Einaam, - pamosikavęs rankom ir pažvelgęs į Nialą, Zayną ir Liamą, vaikinas tuojau atidarė palatos duris ir išsiviepęs iki ausų įžengė pro jas.

- Garbana!!

- Haaaari!

- Hariuuukai!

Nialas, Zaynas ir Louis vos įėję puolė prie besišypsančio garbaniaus, stipriai jį apkabindami, visaip maigydami jį ir tampydami už skruostų. Jie buvo pasiilgę šio garbaniaus, kuris dabar buvo panašus į šiek tiek per daug apaugusį Mauglį, dėl dvigubai ilgesnių nei anksčiau savo garbanų.

- Labas, garbana, - po kelių minučių į palatą įžengė sportiniais rūbais apsirėdęs Liamas, jis nesiryžo užeiti iškart su kitais vaikinais, jis nežinojo, ką jam sakyt, juk jie nekalbėjo šitiek laiko, o ir prieš jam patenkant į komą, jų santykiai nebuvo patys geriausi. Haris kelias sekundes tylėjo jį pamatęs, tačiau tada išsišiepė kaip saulutė, jis džiaugėsi, kad visi jo geriausi draugai čia.

- Laaabas! - Liamui priėjus, Haris apkabino vaikiną ir nusijuokė.

- tikriausiai esi pats sportiškiausias tėvelis visame mieste, - pastebėjęs akivaizdžiai didesnius draugo raumenis, garbanius linksmai nusišypsojo.

- na, tai berniukas ar mergaitė? - garbaniui nuo pat tos akimirkos, kai atsibudo, buvo labai smalsu sužinoti, kas gimė, tačiau iš šeimos narių šių žinių jam nepavyko išpešti.

Išgirdę klausimą vaikinai tarpusavyje susižvalgė ir nuleidę akis nutilo.

Hario širdis ėmė plakti stipriau, supratus, jog kažkas negerai.  Liamas po šio klausimo nusisuko nuo draugų ir giliai kvėpuodamas atsistojo prie lango. Vėsus rudeninis vėjas, sklindantis pro šiek tiek pravirą langą, ramino vaikiną, kuriam buvo  sunku šnekėti šia tema.

- Liamai...? -  garbaniaus nuotaika kardinaliai pasiteikė, vaikinas įsitempė ir rimtai žvelgė į Liamo pusę.   Haris atsisėdo ir viena ranka parėmė nuleistą galvą. Jis užsimerkė ir bandė prisiminti viską, kas nutiko tą vakarą, tačiau jo mintys buvo per daug padrikos, tad jis nesugebėjo  susidėlioti bendro vaizdo. Likusieji vaikinai sunerimusais žvilgsniai žvelgė į giliau kvėpuojantį ir akivaizdžiai sunerimusį garbanių.

- Juk... negali būt... Kur Mell...?! Kas atsitiko?! - vaikinas nerėkė, bet jo balso tonas buvo žymiai pakilęs, jis nenorėjo tikėti, jog kažkas galėjo atsitikti jo mylimąjai ir jos kūdikiui.