And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

47 Dalis

Liamas tyliai pravėrė miegamojo duris ir išvydęs miegančią Mell, nusišypsojo. Jam buvo nelengva patikėti, kad Haris žino visą tiesą ir nebereikės slėptis. Padėjęs ant žemės savo krepšį, jis nusivilko marškinius ir palindo po šilta antklode, šalia Mell. Buvo vėlus vakaras, tad jis nenorėjo jos žadinti. Atsigulęs ant šono, Liamas atsargiai patraukė plaukų sruogą, užkritusią jai ant veido ir su šypsena veide stebėjo ją miegančią.

- Tu tuoj pražiūrėsi skyle mano veide, - netikėtai sumurmėjusi, ji pasislinko arčiau ir apkabino jį.

- Atleisk, bet tu velniškai graži, kai miegi, - jis pabučiavo jai į skruostą, tvirčiau apkabindamas.

- Kaip Lizz?

- Gerai. Jau atgavo sąmonę, bet atsitiko, kai kas kito...

- Kas vėl nutiko? O Dieve. Liamai, kas tavo nosiai?! - pramerkusi akis, ji pažvelgė į Liamo veidą ir pamačiusi jo ištinusią nosį - bulvę, ant kurios dar puikavosi ir baltas įtvaras, suraukė antakius.

- Haris viską žino.

- Viską?

- Na, kad čia aš tas niekšas, kuris tave nuviliojo.

- Ir kaip jis..? - atsargiai paklausė.

- Blogai.. Vos po to, kai sužinojo ir sulaužė man nosį, išėjo niekam nieko nepasakęs.

- Velnias, velnias, velnias... - pajautęs, kad jos balsas ima drebėti, Liamas tuojau pat stipriai ją apkabino ir priglaudė prie savęs.

- Ei, nurimk. Jis atsigaus, tik reikia laiko.

- Aš tokia kvaiša.. Tik sugrioviau jūsų draugystę.. nereikėjo man tą vakarą su tavimi išeiti.. - mergina gailėjosi savo neapgalvotų ir savanaudiškų poelgių, kurie sugriovė Liamo ir Hario draugystę, ji jautėsi kalta ir atsakinga dėl visko, kas įvyko. žinoma, padidėjęs hormonų lygis nepagerino situacijos ir jos skruostu ėmė riedėti ašaros.

- Gailiesi, kad esi su manimi? - šiek tiek atsitraukęs, jis uždegė nedidelę stalinę lempą ir pažvelgė į jos akis.

- tiesiog jei nebūčiau tąnakt buvus su tavim, nebūtum praradęs draugo ir tau nereikėtų taip sunkiai dirbti ir rūpintis manimi... - Mell žiūrėjo kažkur į žemę, nenorėdama susitikti jo nuliūdusio žvilgsnio.

- Ką tu čia šneki? - jis kilstelėjo jos smakrą aukštyn, kad žvilgsniai susitiktų, - pirma, Haris išgyvens ir galbūt kadanors atleis, o antra, aš rūpinuosi ne tik tavimi, bet ir vaikeliu. Dabar mano pareiga rūpintis jumis ir saugoti. žinai, Aš visiškai nesigailiu, kad viskas taip susiklostė, nes kitaip, turbūt, šiuo metu nebūčiau su tavimi. Tad nenoriu girdėt iš tavęs šitokių nesąmonių, nebent tu gailiesi ir nebenori būti su manimi, - rimtai viską išsakęs, jis spustelėjo jos delną buvusį jo rankoj.

- nesigailiu, - mergina vėl prisiglaudė prie rudakio krūtinės ir užsimerkė, pajutus jo tvirtas rankas apkabinančias ją.

- Kaip jautiesi? - atvedęs Lizz į savo kambarį, Zaynas padėjo jai atsigulti į lovą ir prisėdo šalia. Nuo jo veido nedingo ta laiminga šypsena, kurios jis negalėjo sutramdyti. Džiaugsmas, kad joks mirtinas pavojus jai jau nebegręsia, džiugino jį.

- Dabar jau daug geriau..Gera grįžti namo, - šyptelėjusi, ji suėmė juodaplaukio ranka ir spustelėjo ją, džiaugdamasi, kad jis šalia.

- Tu tikrai nepameni, kas tave užpuolė? - Z rimtu žvilgsniu pažvelgė į jos žydras akis, apšviestas ritinių saulės spindulių, ir tvirčiau suspaudė jos ranką.

- Ne.. Pamenu tik kaip pradėjo temti akyse, o po to jau nieko, - Lizz nuleido akis ir stengėsi, kuo įtikimiau sumeluoti. Kad ir kaip norėjo viską jam papasakoti, ji bijojo ir to nedarė. Ji neatleistų sau, jei jam kas nutiktų.

- Jei tik aš žinočiau, kas per niekšai, šitaip pasielgė su tavimi. Aš juos..

- Zaynai, prašau. Geriau pakalbam apie ką nors kitą.. Kaip Haris? - pakėlusi akis į jį, Lizze pasistengė nusišypsoti ir nukreipti temą, kad netektų šnekėtis apie visą tą užpuolimo reikalą, kuris gąsdino ją.

- Jis piktas, išduotas, įskaudintas ir nusivylęs. Sakyčiau tikrai ne kokia savijauta.

- Jam reikia laiko atsigauti, vėliau viskas susitvarkys.

- Tikiuosi.. - sunkiai atsidusęs, Zaynas pažvelgė pro langą.

- Zayniuk..

- Ką..?

- Nebūk toks nusiminęs ir nusišypsok, - Lizz švelniai pakėlė jo lūpų kampučius aukštyn, kad atrodytų jog jis šypsosi, ir nusijuokė.

- Geriau?- nutaisęs plačią ir juokingai atrodančią šypseną, Zaynas viena ranka apkabino Lizze ir pradėjo artintis prie jos veido.

- Daaaaug geriau, - sukikenusi, ji tvirtai jį apsikabino ir pabučiavo.

Saulės spinduliai žaidžiantys garbaniui ant veido, pažadino jį ir privertė pramerkti akis. Jis tikėjosi, kad visa tai buvo tik siaubingas košmaras, kad viską tik sapnavo. Deja, atsisėdęs jis suprato, kad viskas tikra ir tai tik dar labiau skaudino jį. Žaliaakis niekaip negalėjo užmigti, todėl tiesiog žiūrėjo į lubas ir mąstė. Ir tą darė ištisas kelias valandas, nė neketindamas keltis iš lovos. Jis jautėsi išsekęs ir suirzęs, viskas aplinkui siutino jį. Haris pyko ant visų, bet labiausiai ant Liamo, kuris buvo jo vienas geriausių draugų, kol nenusprendė atimti žmogaus, kuris darė jo gyvenimą kaip niekad laimingą. Kad ir kaip norėjo pykti ant Mell ir išmesti ją iš savo galvos, jam nepavyko. Tiesiog per daug ją mylėjo.

- Hari? Gal gali atrakinti duris? - tylus beldimas išblaškė jo mintis ir jis išgirdo gerai pažįstamą balsą.

- Manęs nėra.

- Hari.

- Manęs nėra, Fel, ateik kitą dieną ar savaitę. Nesvarbu.

- Nesielk šitaip su manimi, įleisk, Hari, - už durų stovinti juodaplaukė ėmė inkšti vis garsiau, o žinodamas, kad ji tikrai niekur iš čia neis, jis neturėjo kitos išeities, tik kaip įleisti ją į vidų.

- Aš taip tavęs pasiilgau, net nepaskambinai, - vos pravėrus duris, Fel apsivijo rankomis jo kaklą ir jau ruošėsi pabučiuoti, tačiau Haris nusisuko.

- Fel...

- Kas nors negerai? - trumpai žvilgtelėjusi į jo akis, ji ir toliau stengėsi pabučiuoti garbanių, bet nesėkmingai. Atsitraukęs per kelis žingsnius nuo jos, Haris giliai įkvėpė ir pažvelgė į juodaplaukės akis.

- Klausyk, nieko tarp mūsų nebus.

- Bet aš tave myliu..

- Atleisk.

- Viskas dėl tos Mell, taip? Tai dėl jos, mes negalim būti kartu? - su kiekviena sekunde ji ėmė vis labiau nervintis, bet stengėsi neišsiduoti ir neparodyti to.

- Jokių mes nėra ir niekada nebuvo. Su tavim buvo smagu, bet aš myliu ją.. Tad bus geriau, jei išeisi.

- Aš visko taip nepaliksiu, - lyg pati sau tyliai sumurmėjusi, ji apsimetė labai įskaudinta. Išspaudusi kelias netikras ašaras, apsisuko ir išėjo iš jo kambario. Felicia buvo smarkiai įpykusi ir pasiryžusi, bet kokia kaina gauti Harry, nesvarbu kaip.

Grįžusi namo, juodaplaukė nuėjo į vonią ir atsidariusi nedidelę medinę spintelę, pasiėmė su savimi paskutinius du ten stovėjusius buteliukus pilnus tablečių, kurie buvo nuo jos ligos.

-Man jūsų neprireiks, - šyptelėjusi mergina tuojau pat išmetė buteliukus ir pasiėmusi telefoną, surinko jai puikiai žinomą numerį.

- Darenai, man reikia tavo pagalbos... Gal galėtumei sužinoti, kur šiuo metu yra Melani Doson?