And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

43 Dalis

Garbanius susiėmęs už galvos sėdėjo savo kambaryje, ant lovos, ir žiūrėjo į vieną tašką sienoje, daugiau į nieką nekreipdamas dėmesio, jau visą pusvalandį. Jo mylimosios žodžiai sudaužė jo širdį į šipulius. „ Ką aš padariau ne taip? Kodėl...?!“ tai buvo vienintelės mintys, kurios sukosi Hario galvoje šiuo metu. Jis nesuprato, ką padarė ne taip, kad Melani šitaip su juo pasielgė. Kiekvieną minutę pyktis ir liūdesys jo viduje vis didėjo ir didėjo. Pakilęs nuo lovos jis pažvelgė į spintelę, ant kurios stovėjo nuotraukų rėmelis su judviejų nuotrauka, ir nesusivaldęs kumščiu trenkė į sieną taip stipriai, kad net paliko joje įlenkimą. Pyktis buvo taip jį užvaldęs, kad jis net nekreipė dėmesio į skaudančią ranką, kuri nuo sutrenkimo ėmė dažytis raudona ir melsva spalvomis. Pasiėmęs  raktelius, Haris sėdo į savo mašiną ir nuvažiavo gatve pas Nialą į namus norėdamas viską išsiaiškinti. Visą tą laiką, kol važiavo, jo telefonas nenustojo skambėjęs, nes vis skambino Louis, Nialas arba Zaynius, bet jis neatsiliepė į nei vieno iš jų skambučius. 

Pasiekęs draugo namus, jis išlipo iš mašinos ir nieko nelaukęs įėjo į vidų.

- Nialai! Kas, po velnių, čia vyksta?! – perpykęs Haris įėjo į svetainę, kurioje blondinas sėdėjo kartu su Rebeka, Eleanora, Lou ir Zayniu, ir atsistojo priešais jį. Merginų sutrikę ir sunerimę žvilgsniai nukrypo į garbaniaus pusę, o Lou su Zaynu atsistojo Nialui iš šonų.

- Ei, nurimk.. Prisėsk ir pasišnekėsim, - padėjęs ranką draugui ant peties, Lou pabandė nusišypsoti, kad lengviau jį įkalbėtų tai padaryti, bet sulaukęs pikto žaliaakio žvilgsnio, tuojau pat savo ranką patraukė.

- Kur ji yra?! - garbanius stengėsi kalbėti kuo ramiau, bet nė nejausdamas jis pradėjo šaukti.

- Hari, tuojau pat užsičiaupk ir sėsk! – dar garsiau užrėkęs Zaynas, rimtu žvilgsniu pažvelgęs į jį, sugriebė jo kairiają ranką. Jis žinojo, kad garbanius smarkiai supykęs kartais nelabai valdosi, tad nenorėjo leisti jam nueiti dar toliau.

- Eeei.. Paleisk, aaauč! – H tuojau pat ištraukė savo ranką iš jo ir pradėjo ją kratyti. Kaip tik dabar jis pajautė rankos skausmą ir tyliai suinkštes, jis paklausė draugo ir prisėdo ant sofos šalia merginų.

- Ką tu pasidarei? – Nialas tuojau pat atsidūrė šalia savo draugo ir atsargiai prilietė jo ranką.

- Dėl Dievo meilės... Nialai! Trauk savo letenas nuo manęs!

- Patraukiau, nesispardyk... - burbtelėjęs blondinas atsitraukė ir atsisėdo ant fotelio, šalia Hario.

- Taigi, einam prie reikalo. Kur yra Mell?

- Ji... išvažiavo ir aš nežinau kur.

- Su kuo...? – ir tuo metu Zaynas, Louis ir Nialas susižvalgę nuleido akis į žemę. Merginos ir Haris klausiamai išrietę antakius stebėjo juos tris ir laukė atsakymo. El ir Rebeka nežinojo, kas dėjosi tarp Liamo ir Mell, tad joms buvo be galo smalsu sužinoti, dėl ko ji šitaip pasielgė su šiuo mielu žaliaakiu.

- Ji... Na ji... – Lou bandė kaip nors atsakyti, bet nežinojo sakyti tiesą ar ne.

- Ji... Ji niekam nesakė su kuo, tik žinom, kad greitu metu čia tikrai negrįš, - tuojau pat prabilo Zaynius mėgindamas nesukelti Hazzai įtarimo.

- Nialai, dėl mūsų draugystės, prašau, pasakyk kas tas asilas, kuris nuviliojo mano merginą...

- Hari... Aš tikrai nežinau, - atsistojęs jis nusisuko į kitą pusę, kad negalėtų matyti jo, nes tikrai būtų pasakęs visą tiesą.

- Niallai, einam parodysi, kur pas tave ledas, reikia kuo greičiau jo uždėti ant Hario rankos, - Rebeka pamačiusi, jog jos Niallui kažkas negerai, greitai atsistojo ir pačiupus jį už rankos nusivedė į virtuvę, o Lou tuo tarpu atsisėdo per vidurį sofos tarp El ir Hario.

- Čia tik tarp kitko, bet jei nori turėti ranką, tai tau derėtų apsilankyti pas gydytoją. Ir kuo greičiau, - lyg niekur nieko prabilo Lou ir pažvelgė į jo ranką.

- Man viskas gerai, tik truputi ištinę ir tiek, - truputįnurimęs, Haris atsirėmė į sofos atlošą ir žiūrėjo į sieną.

- Žinoma, juk nieko tokio, kad ranka tuoj bus didesnė ir už futbolo kamuolį.

- Koks skirtumas...

- Hari, aš suprantu, kad tau dabar liūdna ir niekas nerūpi, bet kelk savo dailią subinę nuo sofos ir važiuojam į ligoninę.

- Zaynai, - Lou atsikrenkštė, kai pamatė, kad Haris net nejuda iš vietos ir toliau žiūri į sieną. Juodaplaukis sunkiai atsiduso, atsistojo priešais garbanių ir pervėrė jį žudančiu žvilgsniu, kuris paveikdavo visus.

- Einu jau, einu! – suinkštęs jis atsistojo ir kartu su Zaynu išėjo į lauką, o paskui juos atsibučiavęs su El išėjo ir Louis. Vaikinai tylėdami įsėdo į Hario mašiną ir Zaynius užvedęs mašinos variklį nuvažiavo ligoninės link.

Haris išėjo iš gydytojo kabineto jau su sugibsuota ranka ir apsidairęs, jis pradėjo eiti ilgu ligoninės koridoriumi link išėjimo, kur jo laukti turėjo vaikinai. Garbanius buvo taip užsigalvojęs, kad eidamas koridoriumi beveik nieko aplink save nematė ir nė nepastebėjo kaip atsitrenkė į ilgakoję, juodaplaukę merginą.

- Žiūrėk kur eini! 

- Atleisk, aš...

- Hari...? – kažkur girdėtas merginos balsas privertė garbanių pažvelgti į ją, tačiau jis niekaip negalėjo suprasti, kas ji yra.

- Mes pažįstami? – pasistengęs kuo mandagiau paklausti, jis laužė galvą, bandydamas prisiminti,  kur ją matė.

- Galbūt tai padės prisiminti, - gundančiai nusišypsojus, ji atmetė savo ilgus juodus plaukus atgal ir viena ranka švelniai suėmus jo veidą, pabučiavo jį. Tokie jos veiksmai Harį visai išmušė iš vėžių, bet jis neatsitraukė, o jau po kelių sekundžių suprato, kas ši mergina.

- Padėjo? – šiek tiek atsitraukus nuo jo, ji šyptelėjo.

- Jau galvojau, niekad tavęs nebepamatysiu, Felicija.

- Žinai, pasaulis mažas..

- Gal nori užsukti pas mane? Pasišnekėtume, juk seniai nesimatėm, - garbanius nusišypsojęs pažvelgė į jos tamsiai rudas akis, jis žinojo, kad tokio pasiūlymo ji tikrai neatsisakys, o ir jam pačiam kompanija vakarui nepamaišys. Reikėjo pasimiršti, o ji puikus pasirinkimas.

- Žinoma, - linktelėjusi Fel įsikibo į Hario parankę ir jiedų besišnekučiuodami ėjo koridoriumi.

- Panele, palaukite! – per visą koridorių nuaidėjęs seselės balsas privertė juodaplaukę susierzinti. Seselė vilkinti baltu chalatu pribėgo prie jų ir ištiesė buteliuką vaistų į merginą.

- Pamiršote savo vaistus.

- Ačiū, - nutaisiusi dirbtinę šypsena, ji piktoku balsu padėkojo seselei ir paėmusi buteliuką įmetė jį į rankinę.

- Žinai... – Hariui dar nespėjus nė prasižioti, Fel pradėjo pasakoti kažkokią istoriją, kad tik jis nespėtų nieko paklausti.

Seselė eidama atgal į savo skyrių, atsigręžė  ir žvilgtelėjo į jaunuolius, kurie ėjo koridoriumi tolyn, ir gailiai atsidusus įžengė pro duris, virš kurių kabėjo didžiulė iškaba „Psichinių sutrikimų skyrius“