And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

37 Dalis

Kitame parko gale, prie nediduko tvenkinio, kuriame plaukiojo mama antis su ančiukais, stovėjo vienas medinis, tamsiai ruda spalva nudažytas suoliukas, ant kurio sėdėjo šviesiaplaukis vaikinas ir brazdino gitara įvairiausias melodijas, kurios šiai vietelei suteikė jaukumo ir ramumo. Nialas visada čia ateidavo, kai jausdavosi vienišas arba jam kažkas neduodavo ramybės. Šį kartą jį kankino abu dalykai. Jam ramybės nedavė mintis, kad jo mylima pusseserė, kuri jam buvo kaip mažoji sesuo, ir jo draugas galėjo susidėti ir išduoti Harį. Jis kuo puikiausiai žinojo, kaip tokios išdavystės sukiršina draugus ir nenorėjo, kad pasikartotų ta pati istorija kaip seniau, kai jie susipyko, dėl merginos. Galbūt buvo kvaila taip jaudintis dėl tokių dalykų, kurie praktiškai su juo nesusiję, bet draugai jam buvo be galo svarbūs. Jis tiesiog nenorėjo, kad kas nors liktų įskaudintas, nenorėjo, kad iširtų jų draugystė ir visi išsiskirtytų. Nuvijęs šias mintis į šalį Niallas pradėjo groti vieną iš jam labiausiai patinkančių dainų: Oasis - Wonderwall, ir dainavo, puikiai žinodamas, kad čia greičiausiai niekas neužklys ir netrukdys jam.

Mergina šviesiais, ilgais plaukais, kurių galiukai buvo nudažyti švelnia rožine spalva, kaip dabar madinga, visą laiką stovėjo pasirėmus nugara į medį, ir stebėjo priekyje ant suoliuko sėdintį ir grojantį šviesiaplaukį vaikiną. Jo grojamos melodijos jai taip patiko, kad ji nusprendė pasilikti ir dar slapčia jų pasiklausyti. Pasigirdus wonderwall mergina tik dar labiau sukluso ir susižavėjusiomis akimis stebėjo jį. Tai buvo viena iš mylimiausiu jos dainų. Šviesių plaukų savininkė vos laikėsi nepradėjus dainuoti kartu su juo, skambant muzikai ji sunkiai galėdavo ištverti nedainavus. Dainavimas jai buvo viskas. Žengus kelis žingsnius į priekį arčiau dainuojančio ir grojančio vaikino, ji nesusilaikė ir pradėjo dainuoti kartu su juo. Niallas tik po kelių sekundžių suvokė, kad dainuoja ne vienas, bet groti nenustojo. Jis nenorėjo, kad merginos balsas nutiltu, nes jam jis skambėjo lyg kokio angelo nusileidusio iš dangaus. Blondinas lėtai atsisuko į merginą stovinčią už jo ir galiausiai sugrojo paskutinius dainos akordus. Sutikus jo žvilgsnį mergina pasimetė.

- am... atleisk.. aš tiesiog negalėjau susilaikyt.. tikriausiai viską sugadinau.. nepyk.

- Tu juokauji?! tai buvo nuostabu! - pamatęs, kad ji pasimetė, jis tik plačiau nusišypsojo ir padėjęs gitarą atsistojo priešais ją, - aš Niallas.

- Rebeka, - ji spustelėjo jo ranką ir pajutus pilve plazdančius drugelius, nusišypsojo.

Zaynas stovėjo pasirėmęs į netoli jo namų esančios kavinės sieną, ir rūkydamas galvojo, apie ateinančius egzaminus ir ateitį, apie tai kaip viskas bus baigus mokyklą,  tačiau labiausiai jam ramybės nedavė jo geriausias draugas - Liamas. Nuo to vakaro, kai nei jis, nei Mell po treniruotės aikštelėj nepasirodė, Liamas pasidarė kažkoks kitoks. Visas tas dvi savaites jis vengė jo, Louis, Niallo, Hario, tapo šaltas ir beveik su jais nesikalbėjo, vis sugalvodamas tai vieną, tai kitą pasiteisinimą, kad tik galėtų pasišalinti ir jam nereikėtų šnekėtis. Zaynas žinojo, jog kažkas Liamui nedavė ramybės, tik nežinojo kas. "Aš vis vien išsiaiškinsiu, kas jam yra", pagalvojo juodaplaukis ir baigęs rūkyti cigaretę, išmetė nuorūką į šiukšlių dėžę. Apsidairęs aplinkui jis perėjo į kitą gatvės pusę, kurioje stūksojo didžiulis, kai kur jau pavasiriniais lapais pasidabinęs  parkas, ir staiga sustojo. Tolumoje jis išvydo plačiu taku einantį Liamą ir nusprendęs, kad tai puiki proga viską išsiaiškinti, Zaynas nuėjo pas draugą.

- Labas, - atsistojęs priešais jį, Zaynas pažvelgė į pasimetusį Liamą rimtų žvilgsniu.

- labas... aš skubu.. 

- tu lieki čia.

- Zaynai.. - pavartęs akis Liamas atsiduso ir jau ruošėsi eiti toliau, bet Zaynas jį sulaikė.

- Liamai.. Aš juk matau, kad tau kažkas negerai.

- man reikia namo.

- Pasakok.

- pakalbėsim vėliau, - Liamas, kiek susierzinęs po netikėto draugo pasirodymo, vėl pabandė eiti, bet jį sulaikė dar kartą. 

- Kas tau pasidarė? - kiek šiurkštesniu balsu pasakė Zaynas ir atsistojo priešais jį. Jis per daug gerai pažinojo Liamą, jautė, kad kažkas ne taip.

- ko tu nori?! Nieko man nepasidarė, atsiknisk, - piktai atsakęs, jis viena ranka stumtelėjo Zayną į šoną. Jautė, kaip jo krūtinę užplūsta pykčio banga. Jis pyko ne ant Zayno ar ant kurio nors iš kitų vaikinų. Jis pyko ant savęs, dėl to kaip pasielgė su vienu iš geriausiu savo draugų, niekaip negalėjo sau to atleisti.

- tu liksi ir pasakysi kas tau darosi, - Z atsakė tuo pačiu ir nusimetęs kuprinę stumtelėjo Liamą.

- Nieko man nėra! 

- žinoma, kad yra, - daug griežtesniu balsu pasakęs, Zaynas suėmė rudaplaukio marškinėlius ir prirėmė jį prie didelio medžio stovinčio visai šalia jų. Jis kuo puikiausiai suprato, kad Liamas gali jį neblogai aptalžyti, bet tai jam buvo nesvarbu, šiuo metu  svarbiausia buvo išsiaiškinti, kas kankina Liamą. Jis norėjo padėti.

- tai ne tavo sumautas reikalas! - dar pikčiau atšovęs Liamas pradėjo tankiau kvėpuoti.

- aišku kad mano! Juk tu mano geriausias draugas, po velnių, - kiek garsiau surikęs Zaynas paleido jo marškinėlius ir šiek tiek atsitraukė, pamatęs, kad Liamas  nuleido galvą. Kelias minutes jie abu tylėjo.

- atsimeni tą vakarą, po treniruotės, kai visus mus nubaudė? - nepakeldamas akių nuo žemės, galų gale rudaplaukis prabilo. Jis suprato, kad Zaynas teisus. Jis geriausias jo draugas ir negali to slėpti nuo jo. Galbūt išsipasakojus bus lengviau.

- taip. tą vakarą tu ir Mell kažkur dingot...

- aš permiegojau su ja.