And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

44 Dalis

- Ko tu prisirūkei?

- Zaynai, aš tau jau šeštą kartą kartoju, kad nieko nerūkiau.

- Tai kaip tu, būdamas neapsirūkęs ir visiškai blaivaus proto, sugebėjai pasikviesti tą... – rudaakis trumpam nutilo, kad neišvadintų jos baisiausiais keiksmažodžiais, kuriuos moka, ir įkvėpęs oro kalbėjo toliau, - tą mergą į savo namus ir ne gana to, dar ir visą savaitę su ja susitikinėti?! Ar tu visai trenktas?!?! Po visko ką ji padarė...

- Tai praeitis. O man reikėjo...

- Patylėk. Ji mus apgaudinėjo ir tiesiog žaidė, o tu dabar ir vėl su ja..

- Bet ji...

- Užsičiaupk Hari. Per ją mes šitiek laiko nesišnekėjom...

- Baigei?

- Ne. Tik Mell dėka mes visi vėl tapom draugai.. O nepraėjus nė kelioms valandoms po jos išvažiavimo, tu jau daveisi su.... – vėl nutylėjo visus keiksmažodžius, kurie tiesiog veržėsi jam iš burnos, vien dėl pažado Lizzei, kad stengsis keiktis mažiau, - su šita...Och...O dar sakei, kad ją tikrai myli.

- Dabar tu užsičiaupk. Nebeminėk man jos vardo. Man ji nebeegzistuoja, - Hario nuotaika iš neutralios vos užėjus kalbai apie Mell persimainė ir tapo pikta. Kad ir kaip jis norėjo, kad ji neegzistuotų jo gyvenime, jis turėjo pripažinti, kad greičiausiai dar ilgai negalės išmesti jos iš savo širdies.

- Tu dar pasigailėsi, kad susidėjai su ja.

- Ne tavo reikalas, Zaynai.

Zaynas nujautė, kad ta vėl pasirodžiusi mergina, gadins jiems gyvenimus, bet nebeturėjęs kantrybės ginčitis jis tik apsisuko, sėdo į savo mašiną ir išvažiavo.

Haris kelis kartus nusikeikė ir apsisukęs patraukė į savo kambarį.

- ateisiu pas tave vėliau, - pakštelėjusi Zaynui į skruostą, Lizzė išlipo iš jo mašinos ir nuėjo į ligoninės vidų. Jos mama dirbo psichiatrinių sutrikimų skyriuje ir bandė padėti žmonėms, kurie turi rimtų psichinių sutrikimų. Toks jos darbas visuomet gąsdino Lizze, nes žmonės, kurie lankėsi pas ją, buvo kvanktelėje, o kai kurie net ir pavojingi, bet ji didžiavosi savo mama. Įžengusi į platų koridorių baltomis sienomis, mergina nesidairydama ėjo juo link mamos kabineto. Priėjusi jį Lizz jau ruošėsi spustelėti durų rankeną, tačiau durys atsidarė pačios.

Pamačiusi maždaug savo metų merginą ilgais juodais plaukais, ji stabtelėjo ir stengėsi prisiminti kur yra ją mačiusi, bet niekaip nepavyko to padaryti.

- Atsiprašau, - įžūliai pasakius juodaplaukė stumtelėjo Lizze į šoną ir atmetus savo juodus it anglis plaukus, pradėjo eiti išėjimo link. 

- Ta kalė... – L buvo karšto būdo, tad po tokio jos poelgio nesusivaldė ir gana garsiai nusikeikė, tik nežinojo ji išgirdo ar ne.

- Eei, nepamiršk, kad čia ligoninė, - Lizz mama trumpam pakėlė akis į dukrą ir tuojau vėl ėmė pildyti kažkokius dokumentus.

- Žinau, žinau... Kas ji tokia? – šviesiaplaukė atsisėdo ant kėdės, šalia didelio medinio stalo ir pažvelgė į mamą.

- Juk pati kuo puikiausiai žinai, kad negaliu išduot jokios informacijos apie ligonius. Net ir tau, mieloji, - nusišypsojus ji ir toliau pildė dokumentus, bet suskambęs telefonas privertė atsitraukti nuo rašymo.

- Gydytoja Edwards, - ji tuojau atsiliepė ir pakilus nuo kėdės, netikėtai išėjo iš savo kabineto. Lizz buvo per daug smalsi, tad pasinaudojo proga ir atsisėdus į mamos vietą, pradėjo vartyti dokumentus, kurie gulėjo ant jos stalo.

Felicia Green, 19 metų, rimti psichiniai ir nervų sutrikimai, nekontroliuoja savo veiksmų... pasiėmusi į rankas ligonio kortelę, ji negalėjo patikėti tuo ką perskaitė.

- Ji grįžo...

Merginos niekad gerai nesutarė, amžinai pykdavosi ir kovodavo viena su kita. Prisiminus tuos metus, kai mokėsi kartu su Fel, ji pažvelgė pro langą ir sustingo lyg pamačius vaiduoklį. Lizz rankos ėmė virpėti ir ligonio kortelė iš jų iškrito, kvėpavimas padažnėjo, o širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlus. Už lango stovėjo ir į išsigandusią šviesiaplaukę žiūrėjo Felicia, kurios veidą puošė keista ir paslaptinga šypsena, kuri nieko gero nežadėjo. Išgirdusi batelių kaukšėjimą koridoriuje už durų, Lizz greitai surinko nuo žemės dokumentus ir padėjo juos atgal į vietą. Kai pažvelgė pro langą dar kartelį, už jo jau nieko nebebuvo. Šviesiaplaukė pagriebė nuo kėdės savo rankinę ir pasiėmusi telefoną, sumaigė žinutę Zayniui.

„ su kuo ten sakiai susidėjo Haris?“ 

„su Felicia.. Na juk žinai ją..“

„aš po valandos būsiu pas tave, reikia pasišnekėti! x“

Išsiuntusi paskutinę žinutę, ji įmetė telefoną į rankinę ir atsisveikinusi su mama, išėjo.

- Zaynai, pasiimk tą savo sumautą telefoną ir atsiliepk, - po beveik minutės pypsėjimų Lizz taip ir neišgirdo jo balso, o tai jai kėlė dar didesnį nerimą. Gatvė, kuri paprastai būna pilna žmonių, kaip tyčia, šiuo metu buvo tuščia, ją apšvietė tik naktinių žibintų šviesos. Mergina važiavo autobusu, bet pamačiusi, kad neturi pasiėmusi su savimi pakankamai pinigų nuvažiuoti iki zayno, turėjo išlipti keliomis stotelėmis anksčiau. Lizz nemėgo vaikščioti tamsiu paros metu viena, kad ir pažįstamomis gatvėmis. Tamsa ir įvairiausi garsai jai kėlė baimę ir nerimą, o prisiminus Felicią, stovinčią už lango ir keistai besišypsančią, mergina tikrai ėmė bijoti, kad ta beprotė, neprisikabintų prie jos. Ir toliau bandydama prisiskambinti Zaynui ji pagreitino žingsnius ir jau netrukus gatvės gale išvydo jo namą. Akimirką ji apsidžiaugė, kad laimingai pasieks jo namus, bet tuo metu telefonas jos rankoje suskambo.

- Pagaliau Zaynai! Gali išeiti į lauką? Aš prie tavo namų, - vos atsiliepusi telefonu, ji ramiau atsikvėpė ir sulėtino žingsnį, galvodama, kad tuojau pasirodys jis ir jai nebereikės nieko bijoti.

- Zaynas? Mhmm... Gerai, kad priminei, jau seniai jo nemačiau.

- Net negalvok apie tai, Felicia, - kai suprato su kuo kalba, jos balsas ėmė drebėti ir negera nuojauta, jog kažkas nutiks, Lizzę apėmė dar labiau.

- Bijai? Puiku, ir turėtum. Nedrįsk niekam pasakoti apie mane, supratai? Niekam, – Fel ėmė šnekėti šiurkštesniu balsu, kas kėlė dar didesnę baimę. Niekada negali žinoti, kas gali užplaukti normaliam žmogui, o ką jau kalbėti apie tą, pas kurį keli varžteliai atsisukę?

- Dabar suprantu, kodėl taip nesveikai elgiesi, - išrėžė blondinė kiek įpykusi.

- Jei kam nors prasižiosi, kentėsi tu. Ir štai tau nedidelė dovanėlė, kad suprastum, jog aš labai rimtai. Tikiuosi mes susitarėm, Lizze, - Fel padėjo ragelį ir paliko merginą visiškoj sumaištyje. Ji buvo keliasdešimt metrų nuo Zayno namų, tad nieko nelaukus pradėjo bėgti jų link. Ji jautė, kad kažkas iš nugaros ją seką, bet jai nespėjus nė atsisukti, kažkas apglėbė ją iš nugaros ir ranka uždengė burną, kad nesigirdėtų šaukimo.Po kelių sekundžių Lizzė pajuto tik skaudų durį į kaklą, po kurio akyse jai viskas aptemo ir galiausiai pajutus dar didesnį skausmą viršugalvyje, ji prarado sąmonę.