And you're just a beautiful mistake (lietuvių kalba)

57 Dalis

Vėlykų proga nauja dalis!:D noriu padėkoti visiems skaitantiems, man labai malonu žinoti, jog jums patinka, tad didelis didelis AČIŪ JUMS!:* o dabar gero skaitymo!;*

- O dieve...Lou, greičiau ateik! - išvydusi Lizz atvaizdą televizoriaus ekrane, mergina garsiai riktelėjo ir  pagarsino jį pulteliu,  kad galėtų geriau viską suprasti.
- kas yraa, El? - miltuotu veidu ir rankomis, į kambarį vangiai įžengė Lou, sumąstė berniukas išmokt sausainius kept, kad galėtų Niallui gimtadienio proga padovanot. Pamatęs į televizoriaus ekraną išsigandusiu žvilgsniu žiūrinčią El, jis pasijuto neramiai ir taip pat ėmė įdėmiai klausytis vietinių  žinių pranešimo.
Jiedu tylėjo ir įdėmiai klausė kiekvieno žinių vėdėjo tariamo žodelio. Ekrane viena po kitos mainėsi keturių žmonių nuotraukos. Felicija, Lizz, Haris ir Mell.... Felicija... Lizz...Haris... Mell.. Viena ieškoma, turi psichikos sutrikimų...Trys dingę, rastą kraujo, greičiausiai yra sužeistų.
Paskutiniai žodžiai sustingdė Louis. Vaikinas atsisėdo ant sofos, kad neišvirstų iš klumpių po tokių žinių. Jis matė šimtus veiksmo filmų, kurių scenarijus buvo panašus, bet niekada nemanė, kad pačiam teks tai išgyventi ir patirti tokius baisumus savo kailiu. Po kelių sekundžių suskambo vaikino telefonas.
- Klau... -  nė nespėjęs normaliai pratarti žodžio, Lou išgirdo Niallą.
- Matei?
- Taip, - rudaplaukis šiek tiek išsigando išgirdęs piktoką Niallo balsą, buvo keista girdėti blondiną, kuris visuomet linksmas ir besijuokiantis, kalbant įpykusiu balsu.
- Tu skambini Zaynui, aš Liamui ir išsiaiškinam, kokia velniava čia vyksta, - rudaplaukiui nespėjus  pratarti nė žodžio, jis išgirdo kelis pyptelėjimus. Blondinas padėjo ragelį. Lou nieko nelaukęs paskambino Zayniui, kaip Nialas ir liepė, kol dar neėmė panikuoti dėl savo draugų, likusių su ta pakvaišusia ragana.

- Nialai, sakau tau šimtąjį kartą, likit mieste.. Taip bus geriau... Žinau, kad galit padėt, bet tai per daug pavojinga... Pasakiau ne, nereikia čia įpainioti ir jūsų.. Viskas, Nialai. Ateeee, negaliu kalbėt... Pasakyk Rouz, kad parvešiu Mell gyvą ir sveiką...  ir nuraminkit kitų artimuosius,  - ir Liamas padėjo ragelį nenorėdamas toliau tęsti šio pokalbio. Jis negalėjo leisti čia įsipainioti Lou ir Nialui, negalėjo leisti, kad ir jiems grėstų pavojus, jau ir taip leido čia įsivelti Zaynui. Na tiksliau, jis įsivėlė  ir ėmėsi veiksmų nė neklausęs leidimo.  Liamas iš paskutiniųjų stengėsi nepalūžti, po to kai suprato, jog namuose nieko nėra ir pamatė kelias nemažas kraujo žymes ant sienų ir grindų. Tas vaizdas tarsi įstrigo jo galvoje ir jis kiekvieną minutę tai prisimindavo melsdamas, kad tik jiems trims nieko nebūtų nutikę, labiausiai bijodamas dėl Mell ir kūdikio gyvybių.
- Kaip jautiesi...?  - atsargiai paklausė šalia prisėdęs Zaynas, kurio viduje maišėsi džiugesys ir didelis nerimas. Vaikinas begalo džiaugėsi sužinojęs, kad Lizz gyva ir tai buvo ne jos kūnas, tačiau tuo pačiu nerimavo dėl jos ir savo draugų gyvybių, ypač pamatęs kraujo dėmes. Jam vis dar sunkiai sekėsi suvokti viską, kas vyksta, tačiau jis  tvardėsi ir nepasidavė jausmų įtakai. Šiuo metu jiems čia nevieta.
- Gerai.
- Tau nebūtina apsimetinėti,  - pajautęs šaltą draugo balsą, vaikinas pažvelgė į jį, - aš irgi bijau, bet mes juos ištrauksim iš tos beprotės rankų.
- Žinai skambino Louis, jie nori padėti.. Lou sakė, kad moka kelis kovos  judesiukus, žinai ne kartą su sesėm žiūrėjo Kung Fu panda, - Zaynas per daug gerai pažinojo rudaplaukį ir suprato, kad jis jau ant ribos slenksčio, kuomet ją peržengęs, jis nebegalės tvardytis ir apsimesti, jog viskas yra gerai, jog viskas greitai bus sutvarkyta be jokių nereikalingų incidentų, tad ėmė kalbėti, kad bent šiek tiek atitrauktų jo mintis nuo Mell ir kūdikio. Liamo veide pasirodė nedidelė šypsenelė, išgirdus apie Louis kovos judesiukus. Zaynui pavyko atitraukti jį nuo blogų minčių. Po kelių sekundžiu ėmė skambėti telefonas. Vos išgirdęs jį, Liamas tuojau pat atsiliepė ir vaikino veide pasirodė nedidelė šypsenėlė kupina vilties.

Juodaplaukė vaikščiojo iš vieno kampo į kitą, galvoje sunkiai dėliodama mintis ir rankoje sukinėdama pistoletą. Ji jau kurį laiką nešnekėjo ir nekreipė jokio dėmesio, į ant žemės, šalia besamonės gulinčių Lizz ir Hario, klūpinčią Mell. Mergina nesudėjo akių nuo pat tos akimirkos, kai ji atsidūrė Felicijos mašinoje, tad dabar jautėsi begalo pavargusi. Pastaroji para buvo baisiausia jos gyvenime. Mell išsigandusiomis akimis stebėjo Lizz, kuri su kiekviena valanda vis sunkiau kvėpavo dėl peršauto peties, iš kurio sunkėsi kraujas, ir graužė save, jog niekuo negali jai padėti. Merginą peršovė, kai ji suleidusi Hariui vaistų, pabandė  išmušti iš Fel rankų šautuvą ir atimti jį.
Melani bijojo net prisiliesti prie Hario ar Lizz, žinodama, kad ta juodaplaukė neprognozuojama, tad nieko negalėdama padaryti tik žiūrėjo į juos ir mintyse meldė, kad kas nors greičiau juos iš čia ištrauktų.
- Tiesą sakant, nežinau, kodėl jis tave įsimylėjo, - paviršutiniškai nužvelgusi Melani, juodaplaukė atsistojo prie šalia jų esančio lango ir žiūrėjo tarsi į niekur. Iš jos veido išraiškos nebuvo įmanoma suprasti, kokios mintys sukosi jos galvoje.
Mell jau norėjo atsikirsti, bet nutylėjo ir atsirėmė į sieną užversdama galvą į lubas. Mergina paveikta tokio streso ėmė jaustis prastai, širdis plakė kaip pašėlusi, skruostu ėmė riedėti ašaros. Melani kruptelėjo ir staigiai atsimerkė, pajutusi, jog jos ranką kažkas spustelėjo. Tai buvo Haris. Vaikinas jau kurį laiką buvo atgavęs sąmonę, tačiau nenorėjo išsiduoti, kad galėtų atėjus tinkamai akimirkai atimti iš Fel ginklą.
- Tas vaikas tikrai Liamo? Juk vienu metu daveisi su abiejais,  - staiga prie Mell priėjusi Felicija, išgąsdino merginą ir ji susiėmė už pilvo saugodama kūdikį.
- Atsakyk! - nesulaukusi norimo atsakymo, Fel suriko ir priklaupusi pridėjo šautuvą prie merginos smilkinio, leisdama jį vis žemiau,  prie lūpų kampučių, kaklo, šrdies, galiausiai sustodama ir priglausdama  šautuvą prie merginos pilvo, prie kūdikio. Mergina drebančiomis rankomis stipriau apkabino savo pilvuką ir užsimerkusi pravirko, jai buvo sunku kalbėti. Juodaplaukės akys nebuvo sumišusios ar pasimetusios, jose žibėjo paslaptinga ugnelė, kuri tik įrodė, kad mergina gali padaryti bet ką.
- Prašau...  tik nieko nedaryk kūdikiui... Maldauju... - sukaupusi stiprybės likučius, Mell atsargiai pakėlė akis į Feliciją ir maldaujančiu žvilgsniu žvelgė į jos nieko gero nežadančias akis.
- Aš klausiu kieno tas vaikas! - Fel dar kartelį suriko ir stipriau įrėmė ginklą į pilvą.
- Liamo.. Liamo! - Mell verkdama suklykė pajutusi, jog šautuvas dar labiau įspaustas į jos pilvą, ir atsitraukė per kelis metrus nuo jos. Tai labai supykdė juodaplaukę.
- Aš tau neleidau niekur trauktis iš šitos vietos, - įtūžusi juodaplaukė atsistojo ir pajudino gaiduką. mergina ištiesė ranką su šautuvu ir  nukreipė jį, į kamputyje susirietusią ir verkiančią merginą.
Garbanius vis dar jautėsi apsvaigęs, tačiau negalėjo tiesiog gulėti ir žiūrėti kaip ši beprotė kankiną jo Mell. Sukaupęs visas jėgas jis staigiai atsistojo ir prisėlino prie juodaplaukės, kuri jau ruošėsi šauti į merginą.

Po kelių valandų.

- Aš ją užmušiu savom rankom, tikrai...  - susinervinęs Liamas kelis kartus trinktelėjo rankomis į vairą, jis buvo įniršęs. Vaikino vairuojama mašina skuodė mėnulio apšviestu keliu, jis  nežinojo nei kokiu greičiu važiuoja, nei kur. Jo galvoje sukosi vienintelė mintis -  kur jie visi gali būti, dabar vidury nakties..? Jie privalo juos išgelbėti.. Jis privalo išgelbėti savo kūdikį ir Mell.
- Mes ją rasim ir jai bus galas... Bet dabar prilėtink, nes mum patiems bus šakės, - Zaynis rimtai dėbtelėjo į draugą ir stipriai sugniaužė kumštį. Jis negalėjo patikėti, kad ta beprotė taip juos apgavo. Kol jie kelias valandas sugaišo važiuodami iki tariamos jos buveinės, o vėliau dar nežinia kiek laiko ją šturmuodami ir apieškodami apylinkes, galėjo bet kas nutikti. Zaynas vis galvojo  apie juos, o labiausiai apie Lizz. Kur jie yra? Ar jie sveiki?
Išvažiavęs už gimtojo miesto ribų, vaikinas šiek tiek sulėtino. Liamas ir Zaynas žiūrėjo į kelią tylėdami, abu buvo per daug įsigilinę į savo apmąstymus.
- Liamai, stabdyk!! - juodaplaukis ėmė šaukti, pamatęs iš tamsaus miško į kelią išbėgančią merginą. Vaikinas tuojau pat paspaudė stabdžių pedalą, dėl didelio greičio mašina ėmė mėtyti į šoną, tačiau po kelių sekundžių Liamui pavyko ją suvaldyti ir jis  sustojo tiesiai prieš merginą. Ją ryškiai apšvietė mašinos šviesos. Sunkiai kvėpuodami vaikinai pakėlė akis į merginą ir nustėro. Mergina atrodė klaikiai išsigandusi, veidu tekėjo ašaros susimaišiusios su tušo likučiais, drabužiai buvo purvini ir kraujuoti, šviesiaplaukė viena ranka susiėmusi laikėsi už peties. Zaynas atpažinęs šviesiaplaukę, tuojau pat šoko iš mašinos.