Nanny // z.m. ✓

1.4

- Jo? - pažvelgiau į juos ir bandžiau sugalvoti ką jie darys.

- Tu ne tokia kaip kitos. - sumurmėjo Mėja.

- Kitos? - paklausiau padėjusi kuprinę ant lovos.

- Kitos auklės būdavo prisidažiusios su dažais, turėjo ilgus baltai geltonus plaukus ir vilkėjo per mažus rūbus. - pasakė Mėja.

- Labai per mažus. - linktelėjo Lukas. - Ir jos dirbo mūsų auklėm, kad galėtų būti su mūsų tėčiu. - jis sukryžiavo. - Tu irgi čia dėl to.

- Kad būčiau su jūsų tėčiu? - paklausiau ir jie abu linktelėjo. - Atsiprašau jei sudaužysiu jūsų svajones, bet jūsų tėtis man nepatinka.

- Nemeluok, jis gražus. Visoms auklėms jis patinka. - susiraukė Lukas.

- Aš nesakysiu, kad jis negražus, bet man jis nepatinka. - sukryžiavau rankas ir pažvelgiau į laikrodį. - Ar jūs neturėtumėt ruoštis pamokoms?

- Ne. - jie nusišypsojo.

- Kodėl? - lėtai paklausiau.

- Nes tu mums leisi į jas neiti. - Lukas atsakė.

- Geras. - nusijuokiau. - Man darbas reikalingas ir aš nesiruošiu jo prarasti. Dabar jūs apsisukat ir žengte marš į kambarius, nusipraust ir apsirengti. Po dvidešimties minučių noriu jūs matyti pasiruošusius.

- Ne. - jie sukryžiavo rankas ir papurtė galvas.

- Kodėl? - aš ir sukryžiavau rankas.

- Nes nenorim. - Mėja pakėlė galvą parodyti, kad ji geresnė nei aš.

- Nes nenorim. - pamėgdžiojau ją ir ji pažiūrėjo į mane išpūstomis akimis. - Klausykit. - priėjau arčiau jų. - Jei jūs elgsitės gerai, aš irgi elgsiuosi gerai. Jei jūs mane klausysit, tada aš gal ir padarysiu kokia viena kita nuolaida, nes pamačius jūsų dienotvarkę, tikrai nieko gero. Sutariam? - ištiesiau ranką.

- Sutariam. - jie pasakė ir ištiesė po viena ranką paspausti manosios, o kitas slėpė už nugaros. Tikriausiai laiko sukryžiavę pirštus ir nežada laikytis susitarimo. Mano brolis ir sesė tą pati darydavo.
- Šaunu. - suplojau rankomis ir nusišypsojau. - Dabar marš daryt ką sakiau.

Jie pažiūrėjo vienas į kita jau galvodami kokia šunybę iškrėsti ir nužingsniavo link savo kambariu. Aš atsipūčiau ir uždariusi duris išėjau iš kambario.

Ėjau koridoriumi, lipau laiptais žemyn, ėjau vėl koridoriumi kol pasiekiau virtuvę. Atidariau duris ir radau viena Ponia Roza besisukančia tarp indų. Selmos ir Ritos nebuvo.

- Ar jie gauna kokių saldumynų? - paklausiau jos ir ji greitai apsisuko.

- Išgąsdinai. - ji nusišypsojo laikydama ranka virš širdies. - Visai kaip dvyniai, taip tyliai atėjai. - ji nusijuokė ir aš nusišypsojau. - Ką klausei?

- Ar dvyniai gauna kokių nors saldumynų? - pakartojau klausimą.

- Ne. - ji papurtė galvą. - Ponas Malik neleidžia pinigų ant tokių menkniekių. Jis sako, kad pinigai yra svarbu ir, kad neverta jų švaistyti ant tokių dalykų. - ji atsakė ir kažką pamaišė puode.

- O jūs neiškepat? - paklausiau prieidama arčiau jos.

- Nemoku aš kepti tokių dalykų. - ji nusijuokė. - Sukuosi virtuvėje jau trisdešimt metų ir nemokų, jokio pyrago ar keksiuko iškept. - ji pažvelgė į mane.

- O Ponas Malik labai supyktų jeigu aš iškepčiau sausainių? - paklausiau jos nedrąsiai ir nekantraudama išgirsti atsakymo.

- Nemanau, jei nereikės pirkti ko nors iš saldumynų. - ji pasakė apsisukusi. - Nori iškepti sausainių? - ji pakėlė antakį.