Nanny // z.m. ✓

2.2

- Jis tikras kiaulė, - Mėja suzyzė. – Dar vakar pasakė visiems, kad aš knarkiu. Ar tu gali tuo patikėti?

- Mažute, - atsirėmiau į spintelę ir pasitvarkiau telefoną. – Žinai ką padaryčiau tavo vietoje? – paklausiau.

- Ką? – ji atrodė susidomėjusi.

- Prie visų pasakyk, kad aš liepiau jam nepamiršti išsiplauti apatinių, išsivalyti dantų prieš einant miegot ir rytais. Taip pat pasakyk, kad kai grįš namo jo lauks jo mėgstamiausi rožiniai keksiukai, - pasakiusi prikandau savo apatinę lūpą ir klausiausi kaip Mėja juokiasi.

- O Dieve, - ji gyliai įkvėpė. – Jis tau niekada už, tai neatleis.

- Bet žinos, kad negalima žeminti savo sesers, - truktelėjau pečiais, net jei ji ir nemato.

- Ką aš daryčiau be tavęs? – ji atsiduso ir aš nusišypsojau.

- Sumuštum savo brolį, - atsakiau ir ji sukikeno.

- Dar ir kaip, - ji pritarė ir pasigirdo triukšmas. – Atsiprašau mama, bet jau turiu eiti.

- Smagiai praleisk laiką, - palinkėjau. – Tik neprisidirbk, juk nenori, kad tėtis vėl užpyktų.

- Aš nebe mažas vaikas, - galiu įsivaizduoti kaip ji pavarto akis.

- Žinoma ne, - pasakau, nors man ji visada išliks tą miela mergaitė.

- Tie tėvai, - ji atsiduso ir aš nusijuokiau.

- Eik, tavęs laukia, - pasakiau pasitraukdama nuo spintelės ir pradedu kulniuoti iki svetainės.

- Gerai, - kitame gale girdėjosi krebždesys. – Myliu.

- Aš ir tave, - pasakiau atsidusdama.

Mėjai padėjus ragelį atsisėdau ant sofos ir gyliai įkvėpiau. Pasiilgau tų laikų, kai Mėja su Luku buvo dar maži. Dabar jie jau dideli lanko koledžą. Gal taip neliūdėčiau, jei jie nebūtų išskridę mokytis į Ameriką.

- Mums reikia pailsėti nuo tėvų, - jie sakė. – Nes nieko neišmoksim.

Lukas tiesiog norėjo linksmintis iki vėlumos ir gyventi bendrabutį su kitais, ko Anglijoje nebūtų įvykę, o Mėja įstojo į Vašingtono universitetą. Vis dėl to ji sies savo ateitį su rašymų.

Nuskambėjus durų skambučiui pašokau savo vietoje ir padėjusi telefoną ant stalo nuėjau jų atidaryti. Pravėrusi duris pamačiau Elima ir nusišypsojau.

- Sveika, - pasitraukiau į šoną ir praleidau ją įeiti.

- Sveika, - ji iškarto nuėjo link svetainės ir įsidrėbė į sofą.

- Žinoma, jauskis kaip namie, - pavarčiusi akis užvėriau duris ir nužingsniavau į svetainę.

- Zayn jau pasiėmė Oliverį? – ji paklausė ignoruodama mano sarkazmą.

- Prieš pora valandų, - atsisėdau ant sofos. – Kas?

- Man reikia tavęs, - pakėlusi antakį pažiūrėjau į ją.

- Atsiprašau, bet merginos manęs netraukia, - pasakiau ir ji nusijuokė.

- Kaviša, - ji nusiramino. – Aš dirbu laikrašti, ką tu jau žinai, - ji pavartė akis. – Neseniai įvyko žmogžudystė, man teks apie ją aprašyti, - ji mielai nusišypsojo. – Mano fotografas susirgo ir...

- O, ne, ne, ne, - papurčiau galvą. – Aš nemokų fotografuoti.

- Liusi sakė, kad kažkada fotografavai, - ji sunėrė savo pirštus ir maldaujamai pažiūrėjo į mane.