Nanny // z.m. ✓

Epilogas (Zope)

Sėdėdama Myc mašinoje pakreipiau galvą į šoną, atsargiai ją atremiau į langą, kad neprisprausti ausies ir užmerkiau akis. Pirmasis vaizdas iššokęs prieš akis buvo ginklas priešais mane. jutau kaip baimė laiko mane savo gniaužtuose. Dar ir dabar galėjau girdėti to pokalbio dalis.

- Jei reikia, tai reikia.

Myc balsas skamba galvoje. Jo akys atrodo dauk tuštesnės nei, kad buvo iš tiesų. nors to ir nebuvo, bet galiu matyti kaip jis šypsosi, tarsi mėgautusi tuo. Žinau, kad tai ne tiesa ir, kad mano smegenys šiuo metu sukuria netikrus dalykus mėgindamas atsigauti po streso.

- Kas čia per šūvis! Tu moki geriau nei tai.

Ausyse aidi Tyler žodžiai ir nejausdama save apkabinu. Jaučiu kaip žaizda ausyje sutvinksi ir suskausta galvą.

- Tau viskas gerai? - pasigirsta Myc balsas, kuris išsklaido prisiminimus.

- Taip. - tyliai ištariu laikydama akis užmerktas. - Tik ausi truputi skaudą.

- Aš atsiprašau. - jis ištaria ir atsidūstą. - Aš tikrai nenorėjau pataikyti.

- Aš žinau. - ištarusi sekundėlei pažvelgiau į jo nuliūdusį veidą prieš vėl užmerkdama akis. - Aš tik noriu truputi pasėdėti tyloje.

- Tada aš tyliu. - jis švelniai pasakė, o šyptelėjusi mėginau galvoti tik apie gerus dalykus.

***

Myc sustabdžius mašiną pastebėjau, kad mes esam priešais ligoninę. susiraukusi pažvelgiau į jo pusę kaip tik kai jis ištraukė mašinos raktelius.

- Ką mes čia veikiam? - paklausiau sekdama jo pavyzdį ir atsisekdama diržą.

- Aš atvežiau tave čia, kad sutvarkytų ausį, nenoriu, kad kas rimčiau atsirastu. - jis paaiškines pasisuko į mane. - Turiu draugą, jis ją sutvarkys.

- Ačiū. - padėkojau ir kartu išlipom iš mašinos.

Atsistojęs šalia manęs jis paėmė mano delną į savo ir pradėjo vestis link ligoninės. Įėjus į vidų žiūrėjau į seseles ir žmones laukiančius savo artimųjų. Šiuo metu šis pastatas mane gązdino labiau, nei turėtu.

- Eime čia. -Myc pasakė pasukdamas į kaire koridoriaus pusę.

- Mums nereikia... - pirštu parodžiau į registratūros stalą.

- Ne. - jis nusišypsojęs tempės mane toliau.

Galiausiai jis sustojo priešais baltas duris, kurios turi nedidelį langą. Virš jo buvo lentelė su užrašu: Vyr. Gyd. Gale Matthews. Myc palenkės rankeną jas praverė ir į mus pažvelgė jaunai atrodantis vyras. Pamatęs Myc vyras atsistojo.

- Mycroft, drauguži. - jis pasakęs plačiai nusišypsojo ir apėjo savo stalą.

- Geilai. - Myc paleido mano ranką ir pasitikęs vyra broliškai apsikabino. - Užsiėmęs?

- Dabar turiu laisva valandėlę. - vyras atsakė ir pažvelgė į mane. - Kas ši nuostabi dama?

- Tai mano draugė, Hope. - Myc atsitraukęs nuo vaikino pažvelgė į mane.

- Labas. - tyliai ištariau ir įžengiau į kabinetą, o duris už manęs užsidarė.

- Sveika. - tada jo akys nukrypo į mano ausies pusę. - A, tai čia su reikalu tada.

- Nenorėjau laukti kol ją kas nors priims, ypač po to kai aš ne tyčia ją sužeidžiau. - Myc pasikrapštė pakaušį, kol Geilas pažiūrėjo į jį su pakeltu antakiu.

- Niekada nemaniau, kad busi vienas iš tų vyrų, kurie kelia ranka prieš moteris. - Geilas pasakė prieidamas prie manęs ir patraukdamas prikibusias plaukų sruogas.