Nanny // z.m. ✓

2.29

Kur ta Mėja? Savęs paklausiau žvelgdama į laikrodį ant telefono ekrano. ji išėjo prieš penkias minutes, aš jai rašiau prieš dvi ir dar jokių žinių. Gal reikia jai paskambinti? O jei aš tiesiog be reikalo taip nerimauju? Bet skambutis nieko nesužeis. Jei ji išėjo susitikti su nauju vaikinu kurio dar nenori pristatyti, tai sutrukdyčiau jų pokalbį. Dėl to tikrai neliūdėčiau. Jau praėjo septynios minutės ir vis dar jokių žinių. Viskas skambinu. 

Man nespėjus net atrakinti telefono jis suskambo, o ant ekrano pasirodė Mėjos nuotrauka. Ją pamačius iš karto nurimau ir paspaudžiau atsiliepti.

- Mėja. - te spėjau ištarti prieš virpančiam moters balsui mane nutraukiant.

- Jūs tikriausiai telefono savininkės mama, - ji nedrąsiai ištarė. - jau pakviečiau greitąją, bet ji prašė dra ir jūms paskambinti prieš prarasdama sąmone. Ją kažkas užpuolė...

- Kur ji? - paklausiau besistodama ir paimdama mūsų daiktus, kurių nebuvo daug.

- Lauke esančioje mašinu aikštelėje. - jai ištarus padėjau ragelį ir pasileidau bėgti link išėjimo į aikštelės puse.

Bėgdama užkliudžiau ne vieną žmogų, bet po kelių kartu kartoti atsiprašau pabodo ir trūko oro. Gyliai kvėpuodama išbėgau į lauką ir sustojusi apsidairiau. Tada mano akys užkliuvo už moters prie geltonos mašinos. Pamačiusi mane ji pamojo. 

Linktelėjusi dėjau žingsni link jos, kai mane iš užgalo kažkas pagriebė. Mano akys išsiplėtė ir išsižiojau rėkti, kai man prie burnos priglaudė servetėlė. Nenoromis gyliai įkvėpiau ir pajutau kaip kūnas atsipalaiduoja, akyse pradeda temti ir prieš prarasdama sąmone mačiau kaip ta pati moteris pradeda eiti link mūsų su plačia šypseną.

***

Akys pramerkiau sunkiai. Pajutus burnoje sausrą susiraukiau , o pajutus kaip visi mano kūno raumenys sustingę norėjau pajudėti, bet supratau negalėjau. Pagaliau galėdama matyti kur aš pirma atkreipiau dėmesį į tai, kad mano rankos ir kojos surištos prie kėdės.

Įsitempusi kaip stygą mėginau nuraminti savo padažnėjusi kvėpavimą, kad nepritraukčiau dėmesio. įtempusi ausis mėginau išgirsti bent menka garselį, bet aplinkui buvo mirtina tyla. Lėtai pakėliau galvą ir pažvelgiau į kambarį kuriame buvau, nors gal tai rūsys, o ne kambarys.

Sienos rudos spalvos, vietomis ruda tamsesnė nei kitur. Grindys pilko cemento, kietos ir šaltos. Priešais mane esančios sienos viršujė per vidurį buvo mažas langelis, pro kurį mačiau tik žolę.

Mėginau išlaisvinti savo rankas, bet jos buvo per daug tvirtai surištos. Nusikeikusi užmerkiau akis vos tik tamsus burbuliukai sumirgėjo jose.

Taip sedėjau kurį laiką. Mintyse meldžiau tik, kad Mėjai būtų viskas gerai. Galiausiai išgirdau kaip man iš už nugaros prasiveria durys. Oras įstrigo mano gerklėje. Mane išpylė prakaitas kol klausiausi kaip sūnkus žingsniai artėjo link manęs.

- Laba diena ponia Malik. - pasigirdo storas vyriškas balsas, o po to priešais mane pasirodė juodas kostiumas. - Atsiprašau, kad tenka susipažinti tokiomis aplinkybėmis.

Kelis sykius sumirksėjusi lėtai pakėliau akis nuo juodą brangių batų aukštyn juodom kostiuminėm kelnėm, kurios dengė, kaip spėju, tvirtas, stambias kojas. Tada siekė plačia krūtine su plonesniu juosmeniu, kurie buvo paslėpti po baltais marškiniai ir juodu švarku. Galiausiai atlošiau galvą, kad pažvelgti į vyro veidą. Jis buvo tvirtas, aštriais skruostikauliais. Jis turėjo barzdą, kuri dengė pusė jo veido. Jo akys buvo šaltos ir žalios spalvos. Plaukai šviesiai rudi ir surišti į vyrišką kuodą.

- Žinau, žinau, - jis plačiai nusišypsojo parodydamas baltus dantis. - dauguma moterų pameta žadą manę pamačiusios.

- Kas manai toksai esąs? - nesitikėdama pro sausas lūpas išlemenau, kas privertė jo tankius antakius pakilti į viršų.

- Atsiprašau, pamiršau prisistatyti. - jis pasitvarkė švarką ir žvelgė tiesiai man į akis. - Aš esu Tyler Gates. Jūs tikriausai mane žinot kaip bloga vyrą kuriam dirba Mėja.

Žiūrėjau į jį išpūstomis akimis, o kūnas buvo sustingęs. Jis stebėdamas mano reakcija nusijuokė.

- Deon atnešk kėdę. - jis spragtelėjo pirštais ir pasigirdo lengvesni žingsniai, bei kėdės kojų vilkimasis per grindis.

Priešais mane atsistojo tas pats vaikinas su kuriuo prasilenkiau viešbutyje. Vaikinas nė akies krašteliu nepažvelgė į mane. Jis tik padėjo kėdę priešais savo bosą ir apsisukęs nuėjo.

- Uždaryk duris už savęs. - Tyler pasakė nepatraukdamas akių nuo manęs. - Turiu pripažinti,  kad Mėjos mama tikra gražuolė. - jis pasakė apsižergęs kėdę ir parėmęs smakrą į rankas, kurias laikė sukryžiavęs ant kėdės atlošo. - Dabar nesistebiu, kodėl ji tave taip sagojo.

- Ko tau iš manęs reikia? - paklausiau jo pakreipdama galvą į šoną ir stebėdama jį.

- Tai mano mažytė paslaptis, kuria dabar pasidalinsiu, - jis pasilenkė arčiau. - neseniai sužinojau, kad mano mažytė dirba su FTB. Tai kenkia mano verslui ir man. - jis plačiai nusišypsojo. - Aš nemėgstu kai mano vaikai ima taip ir pasielgia. Už tai aš juos baudžiu ten kur jiems labiausiai skauda, šiuo atveju per tave.

- Ji su niekuo nedirba. - mėginau meluoti, bet tokia nusilpusi nelabai pajėgiau. - Gal galėčiau gauti vandens?

- Ne dabar. - jis pamojo delnu, tarsi tai būtų menkniekis. - dabar svarbu sulaukti mūsų svečio, kad nepraleistu šou. - jis mirktelėjo ir pažvelgė į brangų laikrodį ant jo riešo. - Ir mūsų svečias turėtu pasirodyti už penkiu, keturiu, treju, dveju, vienos.

Jam pabaigus skaičiuoti pasigirdo sąmišys už durų. Tyler atsistojęs ir plačiai nusišipsojęs pasisuko į duris, kurios kaip tik prasivėrė.