Nanny // z.m. ✓

2.18

- Tai kas ji? - paklausiau atsilėnkdama atgal ir pažvelgdama į jo rudas akis. - Sužadėtine? Tik nesakyk, kad jau spėjai ją vesti... - pasakiau nors atkreipiau dėmesį jog ant jo pirštų te buvo vienas žiedas, mūsų vestuvių žiedas, nors ir ant kito piršto.

- Nei viena iš paminėtu. - jis ramiai atsakė pakreipdamas galvą į šoną. - Ji mano draugė. Sakyčiau geriausia, bet tiek mes dar nepasiekėm.

- Ha. - netikrai nusijuokiau delnus priglausdama prie jo krūtinės ir stumtėldama, o jis nesipriešindamas paėjo žingsnį atgal. - Jei ji tavo geriausia draugė, tada aš popiežius. - sausai pasakiau papurtydama galvą ir tasidusdama. - Zayn, nelaikyk manęs kvaile.

- Aš ir nelaikau. - jis atsakė pirštais perbraukdamas per savo plaukus, kas lyg šiol yra kažkas tokio, kas verčia mano kelius lingti. Kad ne apsikvailinčiau įsikibau į spintelę.

- Tikrai? - paklausiau stebėdama jo veido išraiškas. - Jos elgesys su tavimi klube, jos bendravimas su Oliu, jos bandymas pakeisti mane... - pabrėžusi žodį jaučiau kaip akys pradėda kaisti, todėl giliai įkvėpiau, kad nusiraminti.

- Ji nemegina pakeisti tavęs. - jis savo delnus padėjo ant mano pečių ir pažvėlgė tiesiai man į akis. - Ji su Oliu lengvai bendrauja, nes jos prašiau, nes ji mano draugė ir noriu, kad jie sutartu. Klube ji tokia buvo, nes jos prašiau, kad ji būtų kalė visoms, kurios mėgins mane kabinti ir tikriausiai pagalvojo, kad tu viena iš tų merginų. - jis gyliai įkvėpė ir priėjo žingsniu prie manęs. - Ir ji nemegina pakeisti tavęs, tiesa pasakius, - jio krūtinė beiveik lietė manąją, o mano kūnas drebėjo nuo tokio artumo. Pasiilgau šito. - Ji... turi... - jis nutilo, o mano delnai pradėjo prakaituoti laukiant kol jis pabaigs pasakyti.

- Turi ką? - paklausiau tyliai neiškentusi jo tylos.

- Merginą. - atsakęs jis plačiai nusišypsojo, o aš pasimečiau.

- Mergina? - pakartojau kelis syskius sumirksėdama ir pažvelgdama į lūp... veidą, pažvelgdama į jo veidą.

- Vendi, gana maloni, taip pat mėgsta gaminti maistą, su kuriuo per šia savaitę tikriausiai išlepino Oli, atsiprašau už tai. - jis atsakė plačiai nusišypsodamas ir stebėdamas mano veidą.

- Palauk minutėlę. - pasakiau pastumdama jį šiek tiek atgal. - Jei ji nėra tavo mergina, tai kodėl visa šį laiką man leidai manyti, kad ji tokia yra? Kodėl nusprendei, kad būtent dabar yra tinkamas laikas apie tai papasakoti? Ir ko tau iš manęs reikia? Tai tu mane palikai. - paklausiau sukryžiuodama rankas ir stebėdama kaip jis atsidusta ir prisėda ant kėdės.

- Aš, - jis sustojo tarsi nežinodamas kur pradėti. - aš susimoviau, gerai. Aš buvau kvailys, aklas kvailys, kuris nepasitikėjo savimi, kuris netikėjo, kad tokia mergina kaip tu gali būti laiminga su tokiu kaip aš. - jis atsiduso ir atlošė galvą atgal. - Atsiprašau, už tai. - jsi pažvelgė į mano akis prieš vėl nusisukdamas.

- Kai pamačiau tą pirma vyruką, su kuriuo tu nufotagrafuota, negalėjau nustoti galvoti apie tave. Nors aš kiekviena diena galvojau, bet privertė labiau susimąstyti. Tada sužinojau apie kažkokį vaikiną, kurį Mėja vadina operacine sistema, ir pajutau kaip manyje, gyliai kažkur, trūko kažkas. Pyktis apėmė mane visa ir supratau, jog negaliu pakęsti minties, kad kas nors kitas tave vadintu savo mylimąją, kad liestu taip kaip galiu tik aš. - jis laikė sugniaužies kumščius, o mano širdis plazdėjo krūtinei, taip greitai, kad galvojau jog iššoks iš jos ir nubėgs tiesiai pas jį. Norėjau jį apkabinti ir pasakyti visa tai praeiti ir mes galim, tai pamiršti, bet tai būtų melas. Aš vis dar kartais sapnuoju košmarus, kai jis mane palieka.

- Tikriausiai visa tai dabar tau sakau, nes vyliuosi, kad galbūt, gyliai savyje dar nenustojai mylėti šio mulkio, kuris galėtu keliais pereiti visa angliją, kad tik jam atleistum. - jis atsistojo nuo kėdės ir pajudėjo link manęs. - Aš noriu pamėginti viska iš naujo.  - jis gyliai įkvėpė ir paėmė mano delnus į savo šiltus, šiek tiek grubius nuo darbo namuose. Jo akys pažvelgė į manąsias ir mačiau kaip jis jaudinasi. - Hope,  - mačiau kaip sujuda jo adomo obuolys kai jis nurijo savo nerimą. - ar eitum su manimi atsigerti kavos? Ar rastum savyje atleidimą man ir leistum mums pamėginti iš naujo?

- A-a-a... - mano burna išdžiuvo, o kūną išpylė šaltas prakaitas. Žiūrėjau į jo akis ir norėjau jam atleisti už visą skausmą, kurį jis man sukėlė, už visas kančias, kurias perėjau po to kai jis mane paliko. Tikriausiai galėčiau atleisti ir būčiau atleidusi jei ne Myc. Man dar reikia išspręsti reikalus su juo. Sukaupusi likusias jėgas pažvelgiau į jo vilties pilnas akis.

- Atsiprašau Zayn, - man širdį suspaudė kai pamačiau, kaip šviesa jo akyse pradeda gęsti. - aš norėčiau, tikrai norėčiau, tik nežinau ar galiu. - pasakiau ir jis atsitraukė paleisdamas mano delnus, bei netikrai šypteldamas. Aš jį įskaudinau. - Aš tikrai atsiprašau. - pamėginau dar karta nors ir žinojau, jog tai nieko nepakeis.

- Nereikia, aš suprantu. - jis netikrai nusijuokė. - Pasakyk Oliui, kad atvyksiu savaitgalį pas jį ir jei nori pasišnekėti tegu parašo. - pasakęs jis pajudėjo išeiti iš virtuvės.

- Zayn. - ištariau, bet išgirdau tik užsitrenkiančias duris.

Atsirėmusi į spintelę lėtai ją nusleidau žemyn kol atsisėdau ant žemės. Mano skruostais pradėjo riedėti ašaros, kurių net nemeginau sustabdyti. Krūtinėje širdis drąskėsi vietoje norėdama sekti paskui vyrą, kurį su lyg šia diena myliu net gi po viso to ką jis padarė. Atrėmusi galvą į spintelę delnais perbraukiau per skruostus, kad nuvalyti ašaras, be reikalo, nes jos ir toliau ritosi.

- Tikiuosi nepadariau didžiausios klaidos savo gyvenimę. - tyliai ištariau sukukčiodama.

***

Jausmų pilna dalis, seniai teko tokia rašyti :') 

Kaip manot ar Hope padarė klaidą ar ne? Vis dėl to negalim pamiršti Mycroft, bei jo paslapčių ir melo.

Tikiuosi  jums patiko ir nepagailėsit komentarų! <3