Įsodinusi dvynius į mašiną atsitraukiau ir leidau Bruno išvažiuoti. Po viso mėnesio zyzimo, man pavyko įtikinti Zayn, kad leistu dvyniams eiti į mokyklą. Kai tai pasakiau jiems Mėja taip sušuko, kad galvojau apglušiu. Visa diena ji nenustojo kartoti ačiū, kas vertė mane juoktis.
Gyliai įkvėpiau ir nebemačiusi grįžau į namus. Zayn šiandien nėjo į darbą, nes turiu svečių. Andželiką, kuri šiuo momentu šaukia kiek tik gali garsiai, kad mane paerzintu.
"Zayn, o Dieve!" pasigirdo nuaidintis jos šauksmas.
Kas mane labiausiai stebina, tai, kad jie trečiame aukšte, o aš pirmame. Galiausiai priėjau išvadą, kad ji turi per daug skardu balsą.
Taip pat priėjau išvadą, kad nesigailiu to, kad nepasakiau Zayn apie mūsų naktį. Jam tikriausiai tai nelabai rūpėjo. Jei būčiau papasakojus, tarp mūsų būtų dabar būtų nejauki įtampa, kurios aš nepakęsčiau ir galiausiai mesčiau darbą, kas pasibaigtu mano vestuvėmis su Harry.
Ignoruodama skardžiabalsę, nuėjau į virtuvę kur buvo Selma ir Ponia Roza. Dabar kai dvyniai lanko mokyklą, kol jų nėra padedu joms tvarkytis namuose. Rita laikosi nuo manęs per atstumą, po to kai Zayn ją subarė. Na aš nesiskundžiu, ji vistiek kažkokia nepakenčiama.
"Dvyniai išvažiavo." pranešiau įėjusi į virtuvę.
"Gerai." pasakė Ponia Roza. "Man reikia pagalbos. Šiandien vakarienės atvažiuoja Zayn tėvai, taip pat ir tos skardžiabalsės, ir noriu, kad iškeptum pyragą." ne paslaptis, kad Ponia Roza nemėgstą Andželikos.
Vakar kai Andželika palaikė Ponia Roza už tarnaite, Ponia Roza nuėjo į virtuvę pripylė stiklinę vandens ir sugrįžusi į svetainę tą vandenį užpylė jai ant galvos ir pasakė:
"Nusiplauk netikrumą, nes per jį nieko nematai."
Andželika nubėgo pasiskųsti Zayn, kuris nusileido į svetainę ir pasakė Poniai Rozai daugiau taip nedaryti, kas nustebino ir ją, ir mane. Ponia Roza, visa vakarą nuliūdusi buvo.
"Kokį pyragą?" paklausiau atbaidydama savo mintis.
"Paprasta." linktelėjau ir pradėjau ieškoti ingridientų.
"Zayn tu toks nuostabus." girdėjosi skardžiabalsės kikenimas ir žingsniai link virtuvės.
Greitai pasiėmiau, tai kas man reikalingą ir atsistojau prie spintelės, kad kai Zayn įeitu matytų mano nugarą ir man nereikėtų žiūrėti į tą skardžiabalsę.
"Labas rytas Roza." pasisveikino Zayn.
"Labas rytas." ji paprastai pasisveikino. Girdėjau Zayn atsidūstant, bet nedrįsau apsisukti ir pažiūrėti į jį.
"Labas rytas Pone." girdėjau kaip Selma pasisveikina ir išeina, jam nespėjus ko nors pasakyti.
"Tarnaite kas pusryčiams?" savo cypenčių balsų paklausė Andželika.
Gal ji ir Panele Moretz yra giminės? Jos abi turi cypenčius balsus ir mano esančios geresnė, plius nekenčia dvynių.
"Aš jums jau vakar sakiau, kad aš ne tarnaitė." pasakė Ponia Roza.
"M, tu esi tarnaitė, tiesa Zy?" ji pasakė savo pasikėlusios balsų.
"Ponia Roza ne tarnaitė." pasakiau padidėdama įrankius kuriuos turėjau rankos. "Dar syki ją taip pavadinsi, aš išeisiu iš darbo, bet tau užvošiu."
"Hope, tu negali." išsigandusi pasakė Ponia Roza.
"Man nesvarbu, ji ne namų Ponia, tegul neįsijaučia. Kai Zayn ją ves tada galėsi aiškinti, dabar tegul žino, kad ji tik svečias ir mes neprivalom jai paklūsti kaip kokios vergės." pasakiau piktai žiūrėdama į Andželika, kuri raudonavo iš pavydo.
"Zayn daryk kažką!" ji suspiegė. "Ne jau leisi jai taip su manimi kalbėti?"
"Hope." Zayn sumurmėjo pirštais perbraukė per plaukus. "Nekalbėk taip su Andželika."
"Nekalbėsiu, kai ji supras, kad mes nesame jos vergai." pasakiau į jį nepažvelgdama.
"Zayn." ji sustenėjo ir patrypė koja.
"Hope." jis griesčiau pasakė. "Dar žodis..."
"Ir kas? Atleisi? Pirmyn." pasakiau sukryžiuodamas rankas. "Nes juk elgiasi draugai, taip?"
"Hope." tyliai pasakė Ponia Roza.
"Draugai?" sušnypštė Andželika. "Zayn tu su ja draugai?" aš pažvelgiau į Zayn ir pakėliau antakį.
"Ne." jis pasakė nepažvelgdamas į mane.
"Ačiū Dievui, jau buvau išsigandusi." pasakė skardžiabalsė. "Jei būtum..."
Daugiau nieko negirdėjau. Nuleidau galvą ir žiūrėjau į grindis. Zayn melavo, kad nori būti mano draugu, ko gi daugiau tikėtis iš jo. Jis tikriausiai mane, kad privers mane jaustis kaip jo drauge, tada sugebės įlįsti į mano kelnes, kas jam pavyko, bet neatsimena, ir paskui būtų pasakęs, kad viskas buvo tik ant juokų ir su tokia kaip aš negalėtų draugauti.
"Hope?" pajutau rankas ant peties ir pakėlusi galvą pamačiau susirūpinusia Ponia Roza. "Viskas gerai?" ji paklausė ir aš nusišypsojau.
"Man viskas gerai." pasakiau tvirtu balsų. "Aš žinojau, kad taip nutiks, tai buvo tik laiko klausimas." nors iš tikrųjų man skaudėjo, bet aš to neparodžiau.
"Tu tikra?" ji atrodė nepatenkinta mano atsakymų.
"Visiškai." apkabinau ją. "O dabar aš einu toliau gaminti pyrago." mirktelėjau, o Ponia Roza nusiraminusi sukikeno.
"Tu nepaliksi darbo?" ji paklausė ir aš pakėliau antakį.
"Kodėl turėčiau? Aš čia dėl dvynių, ne dėl jo." pasakiau.
"Ačiū." ji mane apsikabino. "Aš nenorėčiau, kad per jį paliktum dvynius, jie tave myli."
"O aš myliu juos." ir tai buvo tiesa, kad ir jie be darytų, aš juos mylių.
***
"Padėsi patiekti maistą ant stalo?" paklausė Selma, kuri ruošėsi vakarienei.
"Žinoma." pasakiau nusivalydama rankas. "Kodėl Rita negali?" paklausiau.
"Ji šiandien turėjo išeiti anksčiau." ji atsakė ir aš linktelėjau. "Pasiruošus?"
"Žinoma." atsakiau nors iš tikrųjų nebuvau.
Selma paėmė viena padėklą, o aš - kitą. Kartu mes išėjom iš virtuvės ir nuėjom į valgomąjį, kur prie stalo sėdėjo Zayn šeima ir skardžiabalsės šeimą.
Selma dėliojo lėkštes prie Zayn šeimos, man liko skardžiabalsės. Pirma lėkštes padėjau prie jos tėvų, kurie manęs net nematė, po to ėjau link jos. Kai padėjau lėkštę ir apsisukau eiti pastebėjau, kad ji pakišo koją tikėdamasi, kad parkrisiu. Nusišypsojau ir pasitraukdama koją užkabinau jos kėdę priversdama ją išpilti taurę vyno ant jos prabangios suknelės.
"Oi, atsiprašau." apsimečiau, kad ne tyčia. "Aš nenorėjau, leiskit padėti." ėmiau servetėlę ir pasilenkiau link jos, kad galėčiau sušnibždėti. "Daugiau nekišk kojos."
"Traukis aš pati galiu." ji pastūmė mane.
"Aš tikrai atsiprašau. Mano kojos kreivos, dažnai užkliūnu." atsiprašiau pasitraukdama.
"Nieko tokio." pasakė jos tėvas, kuris nužiūrėjo mane. "Pasitaiko." jis nusišypsojo šypsena, kuri sakė, kad ji nori manęs.
Aš dirbtinai jam nusišypsojau ir pažvelgiau į dvynius, kurie juokėsi. Jie pažvelgė į mane ir aš jiems mirktelėjau. Rita priėjo prie manęs ir mes kartu išėjome iš valgomojo.
KAMU SEDANG MEMBACA
Nanny // z.m. ✓
Fiksi Penggemar-Prisėsk.- pakėliau galvą ir mačiau kaip jis parodė į kėdę priešais jo stalą. Aš linktelėjau ir priėjusi atsisėdau. -Hope, tiesa?- jis paklausė ir aš linktelėjau, bet akių į jį nepakėliau. -Kai šneki su manimi pakelk galvą ir žvelk man į akis. N...
