Nanny // z.m. ✓

2.30

- Ko nori? - nuo durų pusės pasigirdo vyriškas balsas, kuris buvo pilnas nuobodumo. O balsas man labai girdėtas.

- Keith, žmogau, prieik. - Tyler mostelėjo ranką prieš pažvelgdamas į mane. - Žiūrėk kokį svečia mes šiandien turim. - jo šypseną ne žadėjo nieko gero.

- Kas čia? - atsidusęs vyras pradėjo eiti link mūsų.

Kol jis ėjo aš vis meldžiau, kad tai ne būtų kas aš galvojų, kad yra. Prašau neleisk jam būti...

- O? - nuostaba paliko vyro lūpas ir pramerkusi akis, kurias buvau užmerkusi, pažvelgiau į pažįstamą veidą, kuris puikiai išlaikė pokerio veidą.

- Tik tiek te pasakai, kai pamatau savo moterį, Keitai? - paklausia Tyler, kol "Keith" pažvelgia į jį su pakaletu antakiu. - Ne jau tikrai maniai, kad ne susžinosiu jog susimetei su Mėjos mama? Viruti, juk aš turiu akis ir ausis visur.

- Ar tai reiškia jog tu nepatenkintas? - aš neįsivaizduoju kaip, bet jis išlaikė savo balsą šaltą ir be emocijų.

- Su tavim tai nieko bendro neturi. - jis mostelėjo ranka ir pažvelgė į mano akis. - Tai Mėjos kaltė.

- Ką ji jau spėjo prisidrbti? - vyras atsiduso perbraukdamas pirštais per plaukus.

- Viena pora iš mano akių ir ausų pranešė, kad Mėja kalbėjo su žmonėmis, - jis šypsojosi kaip koks grobuonis prieš savo laimikį. - su FTB tiksliau. Galvoju reikia nusiųsti perspėjimą, ką manai?

- Ir manai, kad taip padarysi nužudęs jos motina? tu juk žinai, kad ji net nėra jos motina, tiesa? - paklausė Myc nė akies krašteliu nežvelgdamas į mane.

- O aš jos nežudysiu. - Tyler savo plėšrūnišką šypseną nukreipė į Myc. - Tu ją nužudysi. Prisimini taisyklę?

- Neturėti nieko artimo, nes tai tampa tavo didžiausia silpnybe. - mačiau kaip Myc pavarto akis, tarsi tai būtų nuvalkiota ir banali taisyklė, kuri ištiesų yra tiesą.

Stebėjau juos bijodama prasižioti. Bijojau ne dėl savęs, bijojau, kad pasakysiu kažką kas sukels Myc pavojų, pavyzdžiui, kad jis agentas? Galiu garantuoti, kad tai biletas kulkai į kaktą. Todėl sukandusi dantis tęsiau jų pokalbio stebėjimą.

- Teisingai. - Tyler patapšnojo jam per petį tarsi jis būtų šuniukas. - Ir iš visko sprendžiu, kad spėjai prie jos prisi...

- Kur ginklas? - Myc ramiai paklausė pertraukdamas jį.

- Koks nekantrus. - Tyler patrynė delnus prieš pakreipdamas galvą ir susiraukdamas. - Kur tavo ginklas?

- Mane išmetė iš lovos, pasakė jog nori susitikti. - Myc pasakė sausu balsu. - Gavau tik šiuos rūbus prieš jiems mane ištempiant. Tad atsiprašau jog neradau laiko pasigriebti ginklo.

- Ir štai dėl ko tu esi mano mėgstamiausias. - Tyler spūstelėjo jo petį prieš atsisukdamas į mane. - Tikras laimikis.

Norėjau jam pasakyti, kad tas laimikis jį pražudys, bet laiku sukandau liežuvį ir netikrai šyptelėjau.

- Na gerai. - jis atsiduso. - Einu surasiu tau nežymėtą ginklą, o jūs per tą laiką galit atsisveikinti. Pasakyti paskutinius žodžius, gal truputi pasiglamžyti, jei išeis.

- Nešk ginklą. - suurzgė Myc. Aš jau buvau be pradedanti patikėti, kad Myc iš tikrųjų toks yra ir, kad visą laiką kurį praleidom kartų jis apsimetinėjo.

- Tuojau. - Tyler pavartė akis ir mirktelėjęs man pajudėjo link durų. - Tik neišdykaukit!

Pasakęs pakutinius žodžius jis išėjo pro duris. Už jo pasigirdo kaip jos užrakinamos. tyloje sedėjau dar kelias minutes. Nedrįsau kažką pasakyti. Nors ir nekalbėjau, bet stebėjau. Mano akys buvo nukreiptos į Myc, kuris atrodė kažko laukė. Galiausiai papurtęs galvą prisėdo ant kėdės ir pažvelgė į mane, tik šį kartą su emocijų pilnu veidu.

- Atsiprašau, kad elgiausi kaip bejausmis šiknius. - jis pasakė ir atsiduso. - Aš negalėjau atskleisti savo priedangos.

- Ar tu mane nušausi? - buvo vienintelis klausimas kurį galėjau jam užduoti.

- Žinoma ne. - jis paėmė mano delnus į savo. - Hope aš niekada negalėčiau to padaryti.

- Tikrai? - paklausiau ir atsikosėjau dėl išsausėjusios gerklės.

- Aišku. - jo akys įsmigo į manąsias. - Tu man rūpi Hope, taip pat ir Mėja. Negalėčiau nuskriausti nei vienos.

- Prižadi? - paklausiau ir pamėginau seilėmis, kurios trodė išnykusios, sudrėkinti burną kiek įmanomą.

- Prižadu. - jis silpnai nusišypsojo ir pasilenkė arčiau. - O kad dar labiau nuraminčiau, galiu pasakyti, kad Mėja ir komanda yra pakeliui čia. Jie gali pasirodyti bet kuria akimirką.

- Ką? Kodėl jie keliauja čia? - paklausiau sukąsdama apatinę lūpą ir pradėdama nerimauti dar labiau dėl Mėjos.

- Nes Tyler gavo svarbu nelegalų siuntinį apie kurį šnekėti negaliu. - jis nykščiu perbraukė man per skruostą. - Taip pat Mėja paskambino vos pamačius kaip tave įsitempia į mašiną. To pakanka, kad galėtumėm juos supakuoti visam laikui.

- Supakuoti. - sekundei sukikenau.

- Supakuoti. - jis pakartojo ir pabūčiavęs kaktą atsitraukė, o už durų ir vėl pasigirdo sunkūs žingsniai. - Dabar turiu vėl įsijausti į bejausmio vaidmenį ir nors nukreipsiu ginklą į tavę, žinok, kad nešausiu ir viskas bus gerai, gerai?

- Gerai. - linktelėjau ir jam atsitojus prasivėrė durys.

- Tikiuosi atsisveikinot. - į kambarį įžengė Tyler. - O, ji verkia. Gal nereikėjo taip vargšei širdies sudaužyti, kazanova. - Tyler juokas nuaidėjo per kamabrį, o Myc stebėjo jį tuščiu žvilgsniu.- Štai tavo ginklas.

- Pagaliau. - paėmęs ginklą Myc atsidarė jo apkabą, kad pasitikrinti ar yra kulkos tikriausiai. - Galvojau, kad pats nusižudysiu stebėdamas jos verkiantį veidą.

- Mums to nereikia, tiesa. - jis patapšnojo Myc petį. - Na Keith, padarysi garbę ir nužudysi ją?

- Jei reikia, tai reikia. - Myc truktelėjo pečiais ir atkreipė ginklą į manę.

***

Galvojau, kad šita dalis bus paskutinė prieš epilogus, bet tada supratau, kad viskas būtų šiek tiek per greitai, nors dabar ganėtinai greitai viskas vyksta xd

Tad liko dar viena dalis ir epilogai, laukiat? ^.^