Nanny // z.m. ✓

2.10

- Nori ledų? - paklausiau Olio atsistodama nuo sofos.

- Taip. - jis sumurmėjo toliau žaizdamas žaidimą.

- Tuoj atnešiu. - papurčiau galvą pajudėdama link virtuvės.

Šiandien ketvirtadienis ir kartu su Oliu nusprendėm dieną praleisti kartu, nes visa kitą savaitę jis bus išvykęs su Zayn.

Dėl leidimo vykti ilgai galvojau. Apie tai šnekėjau su Elima ir Liusi, taip pat ir su Myc. Merginos mano, kad Oliui ir Zayn kartu savaitę praleisti būtų naudinga, o Myc sakė, kad kiek vienam vaikui reikia pailsėti nuo mokyklos ir, kad aš, nuostabi mama, leisiu jam paatostogauti. Tai tikrai padėjo.

Iš kameros paėmiau ledų dėžutę ir padėjau ant stalo. Pasistiebusi iš spintelės paėmiau du didelius puodukus ir iš stalčiai pora šaukšteliu. Atidariusi ledų dėžutę pasėmiu jų ir idėjau į puodelius.

Padėjusi dėžutę atgal į kamerą paėmiau puodelius ir grįžau į svetainę kur mane pasitiko Olis išsidrėbęs ant grindų. Sukikenusi perlipau per jį ir atsisėdusi ant sofos padaviau jam ledus.

- Neįdomu žaisti prie programą. - Olis sumurmėjo kai laimėjo lenktynes.

- Kodėl? - paklausiau susikeldama kojas ant sofos.

- Ji niekam tikus, - jis susiraukė kai ledai sušaldė jam smegenis. - Šalta, - jis sumurmėjo ir aš prikandau lūpa, kad nesijuokčiau. - Man reikia tikro priešininko.

- Nusistatyk sunkiausia lygi. - pasiūliau atsiremdama į sofą.

- Čia ir yra sunkiausias. - jis atsiduso ir pakėlė savo rudas akis, kad pažvelgtu į manę. - Pažaisk su manim.

- Turėtum žinoti, kad tavo šuniuko akytės neveikia manęs. - pasakiai šaukšteliu besdama į jo pusę.

- Žinau, bet Mišelę veikia. - jis papūtė savo lūpas, o aš neleidau galvą ir pradėjau žaistis su ledais.

- O Mišelė, - tariau pakeldama akis į jį. - Tau ji patinka?

- Ji linksma, - Olis užlipo ant sofos. - Ji dažnai man padeda savaitgaliais padaryti namų darbus. Jei pavyksta tėčio išprašyti ko nors, ko mums reikia. Ji su manimi krečia šūnybes tėčiui ir kas geriausia, tai, kad tėtis nepyksta! Jis tik papurto galvą nusišypso ir nieko nesako.

- Mišelė atrodo linksma mergina. - vos pasakau jamusdama kaip kaista mano akys, nuo besikaupiančių ašarų.

- Ji yra. - Olis linktelėjo ir padėjęs puodelį ant žemės paėmė pultelį. - Ji pati linksmiausia, linksmesnė nei tu ar tėtis.

Šią akimirka neįsivaizdavau iš kur pas mane tiek jėgų. Išgirdus paskutinius Olio žodžius atrodo širdis plyšo ir jos dalis vėjas nunešė ten kur nerasčiau.

Girdėti kaip tavo vaikas apie kitą moterį, kuri susitikinėja su jo tėvu, kalba tarsi tai būtų geriausias dalykas jo gyvenimę tikrai skaudina. Žinojimas, kad ta pati moteris bet kuria akimirką gali atimti iš tavęs tavo vaiką varo į depresiją. Viskas ko dabar noriu, tai būti savo lovoje ir jos nebe palikti.

- Mama? - gyliai ikvėpusi pakėliaiu akis, kad pažvelgčiau į Olį, kuris susiraukęs žiūrėjo į mane.

- Taip? - paklausiau padėdama ledus ant stalo ir delnus nusivalydama į savo juodas, sportines kelnes.

- Kodėl tu verki? - jam paklausus pakėliau rankaa ir pirštais perbraukiau per skruostus pajusdama, kad jie drėgni.

- Ledai buvo per šalti. - pameluoju nusišypsodama ir nusivalydama ašaras.

- Hm, - jis pakreipė galvą sučiaupdamas savo lūpas. - Šį kartą patikėsiu. - mano akys išsiplėtė, kai jis tai pasakė. - Ar pažaisi su manini?

***

Išgirdusi kaip suskamba mano telefonas ištiesusi ranką jį paėmiau. Pasukusi į save per susiloejusi vaizdą, bei ryškia šviesą negalėjau išžiūrėti kas skambina. Norėjau paspausti atsiliepti, bet jis užtilo. Atsidususi padėjau jį ant lovos ir užmerkiau akis.

Bet tai netruko ilgai.

Kažkam pradėjus belsti į duris suurzgiau ir vos paiskėliau iš lovos. Pirštais nubraukusi prilipusias sruogas nuo veido išėjau iš kambario ir basomis nutepenau iki durų.

Atrakinusi duris jas pravėriau ir pamačius žmogų už jų miegai iš karti išsisklaidė.

- Labas. - rudaakis nusišypsojo.

- Myc? Ką čia veiki? - paklausiau sukryžiuodama rankas kai vėjaa papūtė į mane.

- Gal galėčiau užeiti? - jam paklausus pasitraukiau ir įleidau jį vidų.

- Ką čia veiki? - pakartojau atsisukdama į jį.

- Buvau kaiminystėje, nusprendžiau užsukti. - jis šyptelėjo.

- Ką tokia valandą galėjai veikti kaiminystėje? - paklausiau pakeldama antakį ir jis atsiduso.

- Na gerai, nebuvau kaiminystėje... - jis pasakė parausdamas.

- Eik tu. - pasakiau susilaikydama ne sukikenus.

- Nereikia tyčiotis iš manęs. - jis prisimerkė ir aš iškėliau rankas. - Aš negaliu nustoti galvoti apie tave. Kuo daugiau mes bendraujam, tuo labiau suprantu koks nuostabus tu žmogis esi.

- Myc? - klausiamai į jį pažiūrėjau.

- Hope tu esi nuostabi. - jis nusišypsojo žiūrėdamas į mane ir man tai jau darėsi keistą. - Geresnės mamos nesu matęs. Tavo meilės netrūksta niekam nesvarbu tas žmogus tave pažįsta ar ne. Tavo šypsena verčia kitus šypsotis.

- Ar tai viskaa gerai? - pertraukiu jį delną priglausdama prie jo kaktos. - Nu ne karsčiuoji.

- Man viskas gerai. - jis nusijuokė ir suėmė mano delnus į savo. - Man geriau nei gerai.

- Kažkodėl aš tuo abejoju. - sumurmėjau, o jis pasilenkęs pabučiavo mano kaktą.

- Tikrai, man viskas gerai. - jis atsiduso, bet jo lūpų maža šypsenėlė nepaliko. - Tiesiog negalėjau nustoti galvoti kokia tu tobula...

- Nėra tobulų. - sumrmėjau, o jis pavartė akis.

- Man yra ir tai esi tu. - jis spūstelėjo mano delnus savuosiuose.

- Jei nori patekti į mano kelnes, tada eini ne tuo keliu. - pasakiau, o jis nusijuokė atlošdamas galvą. Minute išsigandau, kad jis pažadins Olį. - Tobula.

- Jei ne tai, tai ko meilikauji? - paklausiau kovodama su raudoniu, kuris nudažė mano skruostus.

- Aš tiesiog supratau, kad noriu jog tarp mūsų būtų kažkas daugiau, - jis atsiduso pirštais perbrauldamas per savo plaukus. - Aš nebuvau visiškai atviras su tavimi. Aš turiu tau kai ką pripažinti.

- Ką? - aš paklausiau, o su mano klausimu kartu nuskambėjo durų skambutis.

***

Žodžiu nelabai įdomi dalis, bet šis bei tas :')

Rašymas telefonu man yra iššūkis, tas dažnas klaidų taisymas žaidžia su mano nervais xd

Tai intriga, eh? Blogas aš žmogus, nes nežinau kada dabar nauja bus :')

Komentarų? Aš labai noriu komentarų :')