Nanny // z.m. ✓

2.13

- Brangioji, štai ir aš! - per namus nuaidi garsus Elimos balsas.

- Ji visada taip? - paklausia Mėja, atsirėmusi į spintelę ir nykščiu parodydama į kambario durius.

- Išmoko iš Liusi. - pasakiau šypteldama.

- Kur tu pradingai? - jos balsas buvo arčiau durų.

- Išėjau iš proto, kada grįšiu nežinau. - garsiau atsakiau ir išgirdau juoką už durų, ir tada jos prasivėrė.

- Na ką, teks palaukti. - ji truktelėjo pečiais. - Sveika Mėja.

- Labas. - ji pamojavo. - Žinok ji jau senai išėjus, tai gali užtrukti kol grįš.

- Jei negrįš per artimiausias penkias minutes, partemsiu. - ji truktelėjo pečiais ir ant kėdės atlošo paliko suknelę tarp specialaus įpakavimo.

- Sėkmės su tuo. - Mėja sukikeno ir suvibravus telefonui pažvelgė į jį. - Turiu atsiliepti. - pasakiusi išėjo iš kambario.

- Ko tau iš manęs reikia? - paklausiau atsistojusi nuo lovos ir pajudėdama link kėdės.

- Turiu reikalų viename pokylyje, tiksliau interviu, - ji pasitikslino kai pažvelgiau su pakeltu antakių. - kuris galbūt ir nesusitartas, bet čia tik smulkmena...

- Tik smulkmena. - prunkštelėjau ir paėmiau suknelę.

- Kuria išspręsiu vėliau. - ji suplojo rankom ir pažvelgė į mane savo didelėm akim. - O tavęs, mano miela, pati geriausia ir nuostabiausia draugę, reikia tam, kad galėčiau turėti nuotraukų.

- Ir tam pokyliui reikia, kad aš vilkėčiau šia trumpiau, nei trumpa suknelę? - paklausiau pasisukusi į ją.

- Na gal tas poklylis ir nėra, taip sakykim, normalus pokylys? - ji pasakė su meilia šypseną.

- Perspėjimas iš anksto, jei kas nors ne taip, manęs ten ne lieks tau nespėjus nei sumirksėti, supratai? - paklausiau atitraukdama suknelę.

- Taip tamsta. - ji atsiduso. - O tavo nuotaika geresnė, labiau į senają save panaši. - ji pakreipė galvą stebėdama mane. - Pasakok.

- Ji turi vaikiną. - pasakė pro duris įeidama Mėja.

- Ji ką?! - Elima sušuko pažvelgdama į ją rekordišku greičiu.

- Aš irgi apie jį sužinojau tik naktį kai grįžau namo. - ji atsakė pasiremdama į sieną ir sukryžiuodama rankas.

- Naktį! - ji vėl sušuko.

- Žinau, aš irgi buvau nustebusi. - Mėja išsišiepia. - Ir dar atrodė, kad jie rimtai kalbėjosi, bet sutrukdžiau, netyčia.

- Hope, - Elima pasisuko į mane. - turi daug ką papasakoti.

- Kita karta. - pasakiau pasitemdama sukneles apačia žemyn. - Ar tu tikra, kad tai mano dydis?

- Ne, nes jis mano. - pasakė ramiu balsu. - Bet tai buvo paskutinės minutės mintis, tad pasirinkimų daug nebuvo.

- Aš tavęs neknčiu. - sumurmėjau.

- Žinau, aš irgi tave myliu. - ji mirktelėjo. - Na, o dabar Mėja, aš pavoksiu tavo mamą.

- Sėkmės. - ji pamojavo, o Elima mane išsitempė, ačiū dievui, kad jau buvau su batais.

***

- Štai ir mes. - ji sustabdė mašiną kažkokio daugiabučio mašinų aikštelėje. - Tuoj paduosiu kamerą.

- Tas pokylys šitam daugiabutį? - paklausiau tuo netikėdama.

- Ką? Ne, - ji papurtė galvą ir padavė kamerą. - jis klube "Jam" kitoje kelio pusėje.

- Ačiū dievui. - atsidusau ir pasikabinau kamerą aplink kaklą, kad nepamesčiau.

- Judam. - elima išlipo iš mašinos ir parodė, kad sekčiau ją.

Atsidususi išlipau iš mašinos ir Elimai ją užrakinus pajudėjom link klubos. Jau vien pažvelgus į jį galėjai matyti ilga eilę žmonių, laukiančiu kol galės įeiti į vidų ir pasilinksminti. Virš jų kabėjo didžiulis ženklas "Jam", kuris švietė ryškia, šviesiai mėlyną šviesą.

- Kadangi interviu nėra oficialus, mums reikės eiti pro galini įėjimą. - Elima pasakė, kai perėjom į kitą pusę ir pajudėjom prie skersgatvio.

- Šaunu. - sumurmėjau.

- Pažadu ilgai neužtruksim. Tik keli klausimai ir mes iš ten išeisim. - ji pažadėjo.  - mano auklė per daug prašosi šiomis dienomis.

- Tai gerai, gal mažiau mane kur temsi. - pasakiau su šypseną.

- Svajok toliau. - ji prunkštelėjo. - Dorian grįžta šį savaitgalį, tad galės prižiūrėti.

- Ir kaip tau taip pasisekė? - papurčiau galvą šypteldama.

- Velniai žino. - ji mirktelėo ir sustojo priešais rudas duris. - Tuoj įeisim į vidų. - ji pasitrynė delnus.

Pakėlusi kumštį ji pabeldė tris kartus, tad atitraukė ir vėl pabeldė, tik šį kart du sykius. Duris prasivėrė ir priešais Elima atsistojo jaunas vaikinas, aukštas ir stambaus, raumeningo sudėjimo, su nuskusta galvą.

- David. - Elima pasakė pažvelgdama į jį.

- Elima. - jis pakėlė antakį. - Užeisi ar ne? - jis su šypsena paklausė ir dar ištiesė rankas apsikabinimui.

- Žinoma. - ji plačiai nusišypsojo ir jį apkabino. - Čia Hope.

- A, įžimynė. - jis man nusišypsojo paleidęs Elimą.

- Įžimybė? - paklausiau priėjus arčiau.

- Elima daug apie tave pasakojo. - jis pasakė.

- Hope susipažink David, mano pusiau brolis. - ji pasakė ir aš nustebau. Prisimenu,  kad ji pasakojo apie savo pusiau brolį, tas pats tėvas, kita mama, bet neįsivaizdavau jo tokio.

- Malonu susipažinti. - pasakiau ištiesdama ranką.

- Man irgi. - jis suėmė mano delną ir prisitraukęs apkabino. - Mano sesers draugai, mano draugai.

- Malonu tai žinoti. - sukikenau atsitraukdama.

- Gerai David, užteks gelbesčiuoti mano draugę, mes turim reikalų. - ji stumtelėjo jį į šoną. - Be to ji turi vaikiną.

- Ką? Kada susirado? - jis paklausė mus praleisdamas ir uždarydamas duris.

- Žinau, - ji linktelėjo galva. - Neįsivaizduoju, aš pati tik beveik ką tik sužinojau.

- Žinot aš vis dar čia. - pasakiau pamosikuodama delnu priešais Elimos veidą.

- Žinau. - ji truktelėjo pečiais besišypsodama. - Einam. David jei gali prižvelk, kad kokie šliužai nelįstų prie Hope, nenoriu, kad pabėgtu per anksti.

- Žinoma sesut. - jis linktelėjo, o Elima pajudėjo link triukšmingos muzikos židinio.

Įžengus į aikštelę mus pasitiko minia žmonių, kurie šoko pagal kažkokia naują dainą. Elima iš karto pažvelgė į VIP pusę ir ją nužvelgė. Suradusi ko ieškojo, sugriebė mano ranką ir pradėjo temptis.

- Radau tave. - ji pasakė akimis nepaleisdama vyro iš akių.

- Tai jei ne paslaptis, su kuo tas netikėtas, neplanuotas interviu? - paklausiau laikydama kamerą, kad jos nepaleisčiau. - Ir ar bent galima čia fotografuoti? 

- Negalima, bet mes nesakysim, kad fotografuojame. Sakysime, kad atvykome po fotosesijos. - ji pasakė mirktelėdama per petį. - O ieškome jo. - ji pirštu parodė į vaikiną, kuris sėdėjo prie VIP stalelio tarp dviejų vyrų.