-Prisėsk.- pakėliau galvą ir mačiau kaip jis parodė į kėdę priešais jo stalą. Aš linktelėjau ir priėjusi atsisėdau.
-Hope, tiesa?- jis paklausė ir aš linktelėjau, bet akių į jį nepakėliau. -Kai šneki su manimi pakelk galvą ir žvelk man į akis.
N...
- Dar ne, - pasakiau apsisukdama ir besivalydama rankas į rankšluosti. – Bet tuoj turėtu atvykti.
- Gerai, - jis išlėkė iš virtuvės ir aš papurčiau galvą.
- Viską turi? – paklausiau eidama link jo kambario.
- Viską, - jis pasirodė pusiaukelyje su savo kuprine.
- Šaunu, - pavėliau jo plaukus ir palydėjau iki svetainės. – Įdėti keksiukų?
- Taip, - jis pasiėmė savo telefoną, Zayn dovana.
Atsidususi apsisukau ir nukulniavau į virtuvę. Iš spintelės pasiėmusi plastikinę dėžutę ją atsidariau ir pridėjau keksiukų. Uždarius įdėjau į maišelį ir jį užrišau.
- Aš atidarysiu! – jis sušuko kai nuskambėjo durų skambutis.
- Palauk, - numetusi rankšluosti į šalį nuskubėjau paskui jį.
Kad ir kiek jam kartočiau, kad neatidarinėtu durų, be manęs, jis vis tiek manęs neklauso.
- Tėti! – pasiekusi duris pamačiau Zayn, kuris pritūpęs pakabino Oliverį ir jį pakėlė.
- Mano dički, - Oliveris sukikeno ir jį stebėdama nusišypsojau.
- Zayn, - linktelėjau jam atsisukus.
- Hope, - jis atsakė tuo pačiu.
- Užeik, - pasitraukiau į šoną ir jis paleidęs Oliverį įėjo į vidų. – Aš tuoj atnešiu keksiukus ir galėsit keliaut, - pasakiusi uždariau duris ir pradėjau eiti į virtuvę.
Jau dveji metai mes su Zayn taip bendraujam. Jis atvyksta Oliverio, aš paduodu kesiukus ir jie išvyksta. Bet, tai nepakeičia mano jausmų jam. Galvojau, kad po tiek laiko busiu pagaliau pajudėjus į priekį, bet vos tik nueinu į pasimatymą su kitu vyrų jaučiuosi taip tarsi būčiau jam ne ištikimas, o mes net ne pora. Jei ne Oliveris, mes visiškai nebendrautumėm.
Atsidususi paėmiau maišelį su kesiukais apsisukau ir krūptelėjau. Zayn stovėjo prie virtuvės įėjimo sukryžiavęs rankas ir akis nukreipęs į mane.
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
- Kaip laikaisi? – paklausė atsiremdamas į sieną.
- Kaip matai, - atsakiau ir nuo kaktos nubraukiau iš kuoduko pasprukusias sruogas. – Kaip tau?
- Gerai, - jis linkteli.
- Kesiukai, - ištiesiu ranką su maišeliu ir jis atsidusta prieš juos paimdamas.
- Tu per daug jį lepini su tais kesiukais, - pasako išsitiesdamas.
- Ką noriu, tą ir darau, - pasakiau ir pasisukusi paėmiau pašluostę, kad nuvalyti stalą. Tai daug geriau, nei žiūrėti į jo rudas akis, kurios nepalieka manęs ramybėje.
Išgirdusi žingsnius atsidusau manydama, kad jis išeina, bet klydau, nes netrukus pamačiau kaip jis padeda maišelį su keksiukais ant stalo. Rankomis sugriebęs man už pečių mane apsuko ir privertė į jį pažiūrėt. Gal kažkada būčiau jam prieštaravusi ir pasipriešinusi, bet kai tavo širdis būna sudaužyta tu pasikeiti.
- Ko nori? – paklausiau sukryžiuodama rankas.
- Ar mes dar ilgai šitaip? – jis paklausė ir aš susiraukiau.
- Kaip? – pažvelgiau į jį.
- Labas, kesiukai ir sudie, - jis viena ranka pasirėmė į stalą. – Mes daugiau nieko ir nesakom. Tavęs tai nenervina?
- O tai apie ką mes dar turėtumėm šnekėt? – paklausiau pakreipdama galvą į šoną. – Apšviesk mane, nes aš nežinau.
- Nežinau, ką nors, - jis pirštais perbraukė per savo plaukus. – Bet ką, nes kaip tik susitinkam tarp mūsų vyrauja nepatogi atmosfera ir tai veda mane iš proto.
- Galvoji manęs neveda? – paklausiau delnus padėdama ant klubų. – Dar ir kaip. Bet ar man rūpi? Ne. Jie ne Oliveris mes net nebendrautumėm.
- Tėti, - į virtuvę įėjo Oliveris ir pažvelgė nuo manęs iki Zayn.
Pažvelgusi į Zayn supratau, kad mes per arti vienas kito. Tai supratusi nuleidau galvą ir paėjau žingsniu atgal.
- Ar mes jau važiuosim? – jis paklausė savo dėmesį sutelkdamas į Zayn.
- Žinoma vyruti, - Zayn nusišypsojo ir paėmęs maišą pasisuko į Oliverį. – Tik pasiimk savo kuprinę ir galėsim važiuot.
- Taip, - apsidžiaugęs Oliveris apsisuko ir išbėgo.
- Tau jau metas, - pasakiau kai jis žiojosi kažką sakyti ir praėjau pro šalį.
- Mes apie tai dar pasišnekėsim, - jis suurzgė atsistojęs už manęs.
- Mes neturim apie ką šnekėtis, - sušnabždėjau ir nusišypsojau Oliveriui. – Duosi mamai bučkį?
- Mama, aš nebe mažas, - Oliveris pavartė akis ir priėjo prie manęs. – Bet apkabinsiu.
- Man tiks ir tai, - nusišypsojusi ištiesiau rankas ir jis priėjęs arčiau apkabino mane. – Saugokis, nesužalok, pasidalink keksiukais, ir padaryk namų darbus, kuriuos šiandien uždavė.
- Mama, - jis suniurzgėjo ir kai jį paleidau paėjo žingsnį atgal.
- Ir gerai, - sukryžiavus rankas iškėliau nosį, vaidindama įsižeidusia.
- Aš tave myliu, - jis nusijuokė ir aš pasidavusi nusišypsojau.
- Aš irgi tave myliu, - kol dar nepabėgo pabučiavau jo kaktą ir jis paraudęs norėjo mane pastumti, bet aš spėjau pasitraukti ir atsitrenkti į Zayn. – Atsiprašau, - pasakiau jam.
- Nieko, - apėjęs mane jis pagriebė Oliverio kuprinę. – Judam. Iki kito karto, Hope, - jis pažvelgė į mane prieš išeidamas pro duris.
- Viso, - pamojavau Oliveriui, kuris jau stovėjo prie Zayn juodos Audi.
Oliveris pamojavo ranką ir atidaręs galines mašinos dureles įsėdo į vidų. Zayn atsidarydamas vairuotojo pusės dureles pažvelgė į mane ir aš nukreipiau žvilgsnį. Šiai dienai man jau jo gana.
Išgirdusi mašinos variklį pažvelgiau į ją ir Zayn išsukant iš mano namo kiemo pamojavau Oliveriui, kuris sėdėjo prie lango. Palaukiau, kol jo mašina nebesimatys ir menkai šyptelėjusi įėjau atgal į vidų. Uždariusi duris atsirėmiau į jas ir užmerkusi akis nuslydau jomis žemyn. Sėdėdama ant žemės gyliai įkvėpiau ir atlošiau galvą.
***
Nieko daug, nieko įspūdingo, bet pradžiai manau pakankamai.
Kaip supratot, Zayn ir Hope nėra geriausi draugai, sad :(
