Nanny // z.m. ✓

2.17

- Kas su tavimi negerai? - paklausiau Xander, kai jį nusitempiau atokiau į kampą, kad kiti mūsų negirdėtu. - Aš turiu vaikiną!

- A-aš atsiprašau, - jis vos išlemeno pirštais perbraikdamas per savo plaukus. - Aš tikrai to neplanavau.

- Kodėl tu tai padarei? - pasipyktinus jo elgesiu paklausiau. Jei ir būčiau to iš ko nors tikėjusis, tai iš Zander, o ne iš Xander. - Apie ką tu iš viso galvojai?

- Aš negalvojau visai, - jis atsiduso ir pažvelgė į mane su savo mėlynom akim. - kai jis paklausė to klausimo aš pasimečiau. Mano protas tarsi... tarsi atsijungė. Tada net nepagalvojęs pagriebiau tave ir pabūčiavau. Tai padariau kažkokiu auto piloto būdų, nes aš apie tai visiškai negalvojau.

- Gal reikėtu pradėti? - pasakiau ir jutau kaip po biški atslūgsta nervai. - Jūs nepamanėt, jog galit sulaukti tokių klausimų? Nepagalvojot, kad reikia susigalvoti atsakymų tokiems atvejams? Nepagalvojot, kad atsiras drąsiu žurnalistų kurie net nesudvejos to paklausti, kaip, kad prieš minutę?

- Aš žinau, kad turėjom apie tai pagalvoti. - jis tyliai atsakė užsimerkęs ir pasirėmęs į sieną.

- Kol to neišspręsit tarpusavy, manęs tokios pagalbos neprašyk, taip tegu ir Zander neprašo. - pasakiau išleisdama gylų atsodusį ir pirštais užkišdama sruogą sau už ausies. - Aš einu, dar truputi paslankiosiu, o tada vyksiu namo.

- Ką darysi jei jie paklaus, kodėl mes ne kartu? - jis paklausė išsitiesdamas.

- Nesijaudink jūsų karjeros nesužlugdysiu ir sugalvosiu kažką. - pasakiau ir pastebėjusi, kad mano žodžiai jį įskaudino padėjau delną jam ant rankos ir spūstelėjau. - Atsiprašau už grubumą. Turėjau sunkias kelias dienas.

- Viskas gerai. - jis šyptelėjo. - Aš tave suprantu. Atsiprašau už sugadinta vakarą.

- Iki kito susitikimo. - pasakiau atsitraukdama.

- Iki. - jis linktelėjo ir apsisukusi įsimaišiau į minia.

***

- Mamą! - Olis šoko man į glėbį, vos įžengęs į namus. Jau buvau pasiilgusi jo apsikabinimu, kurių aš iš jo ne atsimu.

- Kad tu tik žinotum kaip aš tavęs pasiilgau didčki. - sumurmėjau jam į plaukus ir užsimerkus gyliai įkvėpiau. 

- Aš ir tavęs pasiilgau. - pasakęs jis atsitraukė ir pažvelgė į Zayn, kuris stovėjo prie durų slenksčio.

- Tikiuosi jis buvo geras ir atliko visas mokyklos užduotis. - pasakiau paveldama Olio plaukus, kas jį sunervino ir jis pastūmė mano ranką. niekada negalvojau pagalvoti, jog per savaitę šito pasiilgsiu.

- Jis buvo tarsi angelėlis. - Zayn pasakė nusišypsodamas Oliui ir įeidamas giliau į namus.

- Nemeluok Zayn, - iš už jo pasirodė Mišelė. - tas neklaužada beveik visa laiką praleido žaisdamas žaidimus, o atlikti darbus reikėdavo versti. - jos balsas buvo žaismingas ir ji mirtkelėjo Oliui, kuris jai parodė liežuvį.

- Mišele. - ištariau nesitikėdama, kad ji ateis kartu su jais.

- Hope. - ji nusišypsojo. - Malonu ir vėl susitikti, atsiprašau, kad praeita karta buvau tikra... - ji pažvelgė į Olį, kuris stebėjo ją susiraukęs. - Na gal to žodžio neminėsiu.

- Aš tavęs prašaiau palaukti mašinoje. - pasakė Zayn ir atsidusęs pažvelgė į mane. - atsiprašau, ji neturėjo užeiti.

- Ne, viskas gerai. - menkai šyptelėjau ir pažvelgiau į Olį. - Oliveri nusinešk savo daiktus į kambarį.