Nanny // z.m. ✓

2.19

Jis vėluoja 5 minutes. Pagalvojau pažvelgdama į telefono ekraną ir atsidusdama. Suteikiu jam galimybe pasiaiškinti, o jis vėluoja.

Gyliai įkvėpusi pažvelgiu į kavos puodelį tarp delnų ir jos atsigeriu. Karštas skystis nuplyko man liežuvį, kurį iškišu lauk pasigailėdama šio didelio gurkšnio. Jaučiu kaip žmonės savo akimis mane smerkia.

- Žinai toks vaizdas iš tiesų veža. - išgirdusi Myc balsą įtraukiu liežuvį, kas priverčia įtraukti didesnį seilių gurkšnį ir atsikosėti, jog nepaspringčiau.

- Gali garsiau vaikščioti? Vos nenumiriau. - pasakiau atgavusi kvapą ir pažvelgusi į vyrą, kuris stovėjo susikišęs delnus į džinsų kišenes.

- Kita sykį žinosiu jog reikia garsiau vaikščioti. - jis pasakė ir menkai šyptelėjo. - Galiu prisėst? - paklausė parodydamas į kėdę priešais mane.

- Žinoma. - linktelėjau ir šį kart lėčiau atsigėriau kavos, nepamiršdama jog gurkštelėti tik mažą gurkšnį.

- Pradėsiu pasakydamas, kad daug atskleisti negaliu, dėl savo darbp taisyklių. - jis pasakė prisėdęs priešais manę. - Pasistengsiu atsakyti į kiek įmanomą klausimų, bet nepažadu jog atsakysiu į visus.

Linktelėjau suprasdama jog agentai negali tiesiog šeip sau švaistytis informacija susyjusia su jų bylomis. Tokiais atvėjais nusikaltėliai gyventu kaip rūmuose, o kalėjimai būtų tušti. Pažvelgdama į jį žiojausi paklausti pirmojo klausimo, bet prie mūsų priėjo padavėja.

- Gal ko nors norėsi?

Ji savo dėmesį skyrė tik Mycroft, kuris sedėjo stabėdamas mane. Mergina jauna, aukštesnė nei aš, bet tai tikriausiai dėl aukštakulnių, kurie puošė jos ilgas kojas. Jos juodi plaukai susrišti į tvarkingą arklio uodegą, kaip ir visų kitų padavėjų.

- Ne, ačiū. - Myc atsakė nė nepažvelgdamas į jos pusę, kas privertė ją piktai atsidusti ir apsisukus nueiti.

Kitaip nei su Zayn, padavėjos mėgindavo dar atkreipti jo dėmesį, bet jo akys visada likdavo nukreiptos į mane, o ant lūpų žaisdavo šypsena, kuri išduodavo jog jis žino, kad manyje sukilęs pavydas. Hope liaukis. Sudrausminusi save papurčiau galvą ir pažvelgiau į Myc.

- Kodėl atvykai į Londoną? - paklausiau pasiremdama alkūnėmis į stalą, taip pasilenkdama arčiau jo, kad jis mane girdėtu, o aplinkiniai - ne.

- Nes pažadėjau savo bendradarbei. - jis atsakė pakartodamas mano judesius, taip priartindamas savo veidą prie maniškio ir palikdamas tik poros centimetrų tarpą.

- Detaliau. - paprašiau suspausdama puoduką tarp delnų ir apsidairydama prieš vėl pažvelgdama į jį.

- Pažadėjau Mėjai. - jis atsiduso ir delnu perbraukė per savo plaukus. - Kaip aš ją pažįstų tiksliai negaliu papasakoti, nes tai susyję su mano bylą. 

- Ar Mėjai viskas gerai? - paklausiau jausdama kaip rūpestis užima pirma jausmų vietą. - Jai nieko nenutiko? Kodėl ji nieko nesakė? - galvojo suskosi milijonas variantų ir nei vienas iš jų neramino.

- Hope, Hope, - kai jo balsas pasiekė mano ausis pažvelgiau į jo akis. - nusiramink, jai viskas gerai. - jam tai ištarus atsdusau ir jutau kaip atsipalaiduoja raumenys, bet netrukus minutei ir vėl įsitempė.

- Bet ji pavojuje, taip? Tai per jos vaikiną viskas. - pasakiau papurtydama galvą ir prieš akis regėdama viena iš tų mafijos filmų scenarijus. - Per jį ji įsivėlė į bėdą su mafiją, tiesa? Dabar jie jai grąsina, kad ši dirbtu jiems. Žinojau, kad pasigailėsiu išleidusi juos į Ameriką.

Mane buvo apėmusi pilna paniką. Drebančiomis rankomis apsilaisčiau karšta kava, bet skausmo net nejutau, nes mintyse galėjau matyti tuos baisius scenarijus, bei planuoti skyrdžius į Ameriką jog nuvykti ir ją parsigabenti namo. Namuose užrakinti į kambarį ir niekada neišleisti.