Tamsus miškas

1 skyrius

Tamsa staiga pradėjo nykti, o mano širdis plakti. Pagaliau, mintyse ištariu ir giliai įkvėpiu.

„Tu juokauji," tariau pakraupusi. Mano akys negalėjo niekur kitur žiūrėti, tik į tuos raudona spalva užrašytus žodžius: Privati valda. Pavojinga. Šie trys žodžiai sugebėjo po mano kūną paskleisti daugiau siaubo nei mokytojos grasinimai parašyti prastą pažymį ar padaryti viską, kas jos galioje, kad negalėčiau laikyti valstybinių egzaminų.

Kamilė pavartaliojo akis ir atsargiai paguldė savo dviratį po vienu iš laukymėje augančiu krūmu. Šis turės tapti mūsų transporto priemonių slėptuve.

„Žinoma, kad ne. Negi manai, kad neturiu ką veikti, tik minti karštą vasaros dieną dviračiu pusantros valandos ir vėliau klajoti po laukus?"

Gūžtelėjau pečiais. Jeigu atvirai, Kamilė visados buvo nenuspėjama nuotykių ieškotoja. Jos norai keičiasi greičiau nei oras kalnuose, o tai priveda kartais prie pavojingų situacijų, kuriose pagrindine auka tampu aš.

Instinktyviai pradėjau liesti ant kairės rankos esantį randą, kuris kiekvieną mielą dieną man primindavo mūsų nuotykį apleistame name, kai po manimi buvusios grindys įlūžo ir skaudžiai nukritau ant aštraus metalo, kuris gulėjo ant žemės. Buvo kraujo, buvo skausmo... buvo ašarų ir baimės...

„Paslėpk dviratį ir einame," paragino ji mane. Jos akyse mačiau liepsnojantį ryžtą, nekantrumą ir nuotykių troškimą. Aš puikiai žinojau šiuos jausmus ir pati mėgau juose paskęsti. Tačiau ankstesni draugės nuotykiai niekados neperžengdavo tam tikrų ribų, kaip pavyzdžiui įstatymų.

„Nežinau," tariau balsu, kuris visai nepriminė maniškio.

„Nesijaudink. Čia juk tik miškas," Kamilė mėgino įtikinti.

„Miškas, kuris yra aptvertas ir turi įspėjamąsias lenteles?" pabrėžiau. Mano rankos tvirčiau įsikabina į dviračio rankenas. Mano kūnas jautė grėsmę ir norėjo kuo greičiau palikti šią vietą. Mano protas mėgino pritarti tam, tačiau noras pamatyti tai, ko dar nepamatei, buvo stiprus. Aš puikiai žinojau, kad sveikas protas greitai bus nugalėtas maištingojo.

Kamilė sunkiai atsiduso ir išsitraukė kompasą iš savo kišenės. Tai buvo jos tėčio kompasas. Kamilė visados jį nešiodavosi su savimi. Netgi mokykloje ji turėdavo šį daiktą pasislėpusi kuprinėje.

„Kaip sau nori. Gali grįžti namo. Aš tai noriu pašniukštinėti tame miške," nelaukdama mano atsako į jos žodžius, ji pradėjo eiti link aukštos, metalinės tvoros.

Mintyse aš koviausi su savimi, nors žinojau, kad tai beprasmė kova ir Kamilė vis tiek gaus tai, ko norėjo: geriausios draugės kompaniją. Viena kitai mes pažadėjome visados būti kartu ir nepalikti viena kitos tamsiame miške.

Aš piktai sudejavau ir greitai padėjau savo dviratį po krūmu. Tada pasileidau bėgti link Kamilės. Ji stovėjo prie tvoros ir akimis ieškojo, kaip būtų galima perlipti per ją neišeikvojus nei daug laiko, nei daug pastangų. Nors ir tikros džiunglės buvo už tvoros, pati riba, skirianti mišką nuo laukymės, buvo gerai prižiūrima. Šeimininkas matyt tikrai nenorėjo, kad kas nors susidarytų įspūdį, kad jam šis miškas buvo nesvarbus. Šis faktas tik dar daugiau privertė mane sunerimti, ar vertėtų daryti tai, ką Kamilė buvo pasiryžusi.

„Tai eisi kartu su manimi?" Kamilė paklausė manęs net nežvilgtelėjusi į mano pusę.

Linktelėjau, tačiau supratusi, kad į mane nėra žiūrima, garsiai ištariau taip.