Tamsus miškas

8 skyrius

Mano priešas stovėjo ir žvelgė į kalėjimą, kurį jis man pats sukūrė. Kadaise aš juo pasitikėjau, kadaise maniau, kad jam galiu patikėti savo gyvybę, savo svajones, savo mylimąją. Tai buvo tik iliuzija.

Bergždžiai laukiau Kamilės visą dieną. Ji neatėjo, o ir brolio nepasiuntė pas mane, kad tas pasakytų, kad ateičiau pas jo seserį. Pati nueiti pas savo draugę aš nedrįsau be pakvietimo. Manyje buvo pasodintas baimės augalas, kuris spėjo per kelias valandas gerai įsišakoti ir suvešėti.

Žinojau, kad turėčiau kaip nors susisiekti su geriausia savo drauge, tačiau nežinojau kaip. Mano telefonas buvo sugedęs. Močiutė pažadėjo iš kitos pensijos duoti truputėlį pinigų, kad galėčiau nunešti į taisyklą.

Galiausiai nusprendžiau, kad būtinai ją aplankysiu kitą dieną. Tada ir pranešiu, kad miško šeimininkas buvo taip pat mano namuose ir grasino mano močiutei. Man buvo sunku suvokti, kodėl ji taip ir nepradėjo ant manęs rėkti, nurodinėti, kad daugiau net nemėginčiau eiti į tą mišką. Ji paprasčiausiai liepė pažadėti, kad nesidomėsiu tuo vaikinu, tarsi neturėčiau ką daugiau veikti.

Paėmiau savo purvinais pirštais nuo žemės gulinti akmenuką ir sviedžiau jį daržinės pusę. Jis nusileido į vištų būrį. Šyptelėjau pamačiusi, kaip vištos išsigandusios ėmė bėgioti į visas puses.

Net nespėjau pastebėti, kaip saulė pradėjo leistis, o močiutės balsas pradėjo aidėti lauke. Vakarienė buvo jau paruošta ir laukė manęs.

Viską palikusi, ėjau nusiplauti rankų ir tada prisėdau prie stalo. Nustebau regėdama prie savo pilnos lėkštės pupelių sriubos išvydusi savo apyrankę, kuri net spindėjo nuo švaros.

„Aš ją išploviau ir pataisiau kelis tavo kūrybos defektus," pasigyrė močiutė. Ji rankos mostu mane paragino užsidėti apyrankę ant rankos. Nieko nelaukdama tai ir padariau.

„Kaip nauja," tariau neslėpdama savo džiaugsmo.

„Kaip nauja," atkartojo mano žodžius močiutė.

„Apie ką kalbėjotės su tuo vaikinu?" paklausiau pradėjusi atsargiai valgyti vis dar karštą sriubą.

Močiutė atsiduso ir pažvelgė į mane tokiomis akimis, kurios manęs maldavo nepradėti šios temos, tačiau man buvo įdomu sužinoti, kodėl jis čia buvo.

„Jis išsiaiškino, kad Kamilės bendrininkė ir nusprendė jos šeimą įspėti, kad tas miškas ne šiaip yra aptvertas."

„O tu tiki, kad ten auginamos lūšys?" paklausiau.

Močiutė pasukiojo galvą į šalis net nesugaišdama sekundėlės apmąstymams.

„Jis tik mėgino išgąsdinti. Nieko daugiau."

Buvo keista matyti, kaip močiutė pasitikėjo savimi sakydama šiuos žodžius. Atrodė, kad ji tarsi žinojo kažką tokio, ko niekas kitas nežinojo. Aš norėjau išsiaiškinti jos paslaptį, tačiau galiausiai nusprendžiau, kad neverta.

Mes baigėme valgyti sriubą tyloje. Tada sekė kelionė į lovas. Bet aš neskubėjau užmerkti akių. Pirmą aš pasiėmiau savo dienoraštį ir smulkiai jame aprašiau dviejų dienų įvykius. Tik tai padariusi, aš užmerkiau akis.

Man patikdavo sapnuoti sapnus. Kartais net nenorėdavau, kad kai kurie sapnai baigtųsi ir šios nakties sapnas buvo vienas iš tų.

„Pagaliau atėjai," tarė švelnus ir vyriškas balsas man už nugaros.

Aš šyptelėjau ir ruošiausi atsisukti ir pažvelgti, kas gi stovi už manęs, tačiau to kažkieno rankos apsivijo aplink mano juosmenį, sugriaudamos mano ketinimus pamatyti jį.