Tamsus miškas

31 skyrius

Sėdėjau ant šalto grindinio. Mano kojos priglaustos prie mano krūtinės. Alkūnės atsirėmusios į kelius, o pirštai panirę plaukų smegduobėje. Mano akys užmerktos, kad regėtų jos veidą. Kiek daug kančių, kiek daug melo, kiek daug išvaistyto laiko... o širdis vis dar plaka greičiau vos tik ją mano akys išvysta. Jos širdis, siela mane atpažįsta, bet protas, prisiminimai nenori pripažinti tiesos.

„Dievaži, kaip gerai, kad mes ją radome prieš jai tiesiog nukraujuojant mirtinai."

„Bet kas ją užpuolė?" b

„Kad ir kas tai buvo, jis lavonas."

„Valdove, nereikia daryti skubotų išvadų," tas balsas įtartinai priklausė Dominykui.

„Daryti skubotų išvadų?" sustaugė Perkūnas. „Tas, kas drįso ją nuskriausti, yra mano priešas. Juos aš ketinu sumalti į miltus ir pasirūpinti, kad jų sielos negalėtų net į sumautą smėlio kruopelytę reinkarnuotis."

„Perkūne, tu nesi visagalis. Stiprus – taip. Bet ne visagalis."

Kažkas nukrito ant žemės. Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas, po kurio sekė tylūs keiksmažodžiai.

„Perkūne, geriau nueik pakvėpuoti gryno oro ir leisk man dirbti savo darbą," tarė vyras. Tik kai mano akių vokai atsivėrė ir žvilgsnis susitiko su gyvatiškomis akimis, atpažinau aš šį balsą. Aušlavis. Vyras neparodė veide jokio džiaugsmo išvydęs mane prabudusią. Jo rankos ir toliau aplink mano galvą atsargiai vyniojo bintą.

Lėtai mano žvilgsnis nuslydo nuo vyro tam, kad nusileistų ant Perkūno, kuris negalėjo nenuslėpti savo džiugesio nuo aplinkinių. Jis pagriebė mano ranką ir prispaudė prie mano odos savo šiltas lūpas. Nei sekundei jo dangaus žydrumo akys nepaleido mano akių.

Aš ir nenorėjau į nieką kitą ir žvelgti.

„Ji tiesiog išsekusi. Jai reikia maisto ir poilsio. Žaizdą užgydžiau kaip tik galėjau, tačiau dar nepatarčiau palikti lovos," prabilo Aušlavis. Nenoriai dirstelėjau į jį. Vyras žengė žingsnį toliau nuo lovos, jo žandikaulis stipriai sukąstas, o rankos apsirengusios tamsiu skysčiu.

Mano krauju.

Net silpna pasidarė.

Perkūnas pastebėjo mano siaubą ir greitai atsisėdo šalia manęs ant lovos. Jo pirštai švelniai ir atsargiai glostė mano veidą. Jo oda buvo šilta ant mano ledinės.

Kelis kartus įkvėpiau ir nusukau žvilgsnį nuo kraujo į prie lovos kojūgalio stovintį Dominyką. Jo plaukai kaip visad styrojo į visas puses. Taip ir norėjosi suleisti į juos pirštus ir bent kiek padoriau suguldyti. Jo šviesiai pilkos akys, kurios dabar dienos šviesoje įgavo baltą atspalvį, žvelgė pro nedidelius plyšelius į Perkūną, o jo žandikaulis buvo stipriai suspaustas.

Mūsų žvilgsniai susitiko ir jis akimirksniu nusuko savo akis. Jo rankos susigniaužė į kumščius. Regėjau, kaip krumpliai pabalo.

„Viskas bus gerai," girdėjau tarsi per vatinę sieną Perkūno žodžius. Jo pirštai judėjo mano ranka aukštyn ir žemyn, sukurdami saugumo ir ramumo iliuziją.

„Kas...kas... Kas at..sitiko?" liežuvis burnoje buvo sunkus ir vis mėgino prilipti prie sauso gomurio. Akių vokai uždengė visų veidus, tačiau nepajėgė sunaikinti visų žvilgsnių, kurie mylavo mane. Net nustebau suvokusi, kad ne Aušlavio ir ne Perkūno akys priminė smeigtukų dūrius ant mano jautrios odos.

Sukaupusi visas jėgas aš kilstelėjau antakius ir dirstelėjau į Dominyką. Šio kūnas vis dar buvo geras pykčio ir kažko kito pavyzdys. Mėginau suprasti, ką jo kūno kalba dar galėtų reikšti, bet vaikinas tik sunkiai nurijo seiles ir žengė kelis žingsnius į šoną, arčiau durų.

„Tave užpuolė," pradėjo pasakoti Perkūnas nenoriai. Tylus balselis man kuždėjo, kad turėčiau nukreipti savo akis į Kaspijaną, tačiau neturėjau tam jėgų, o staiga Dominyką apgaubusi paslaptis mane gundė ir žavėjo.

„Veliona," sušnibždėjau. „Tai buvo... Veliona," tariau garsiau.

Dominykas stipriai suspaudė lūpas ir sumerkė akis, pasukiojo galvą į šalis, tarsi mėgintų kažką išmesti iš savo minčių.

„Veliona?" Perkūno balsas nusirito ir tyla įsivyravo kambaryje.

Lėtu judesiu kilstelėjau savo akis į jo veidą. Jo akys užmerktos, o veide tvinkčiojo raumuo. Jo veidas sekundžių greitumu nusidažė švelniu raudoniu, kuris greitai tapo tamsiu ir grėsmingu.

Sudrebėjau ir instinktyviai mėginau susiriesti į kamuoliuką.

„Valdove," Dominykas tarė pusbalsiu. Jo balsas nežymiai drebėjo. „Jums reikia nusiraminti."

Perkūnas staigiu judesiu atmerkė akis. Prieš susigaudydama, kas vyko, šio lūpos nusileido ant mano kaktos. Kelis kartus jo nykštys atsargiai perbraukė mano žandą. Tada jis žaibo greitumu paliko kambarį. Nuo durų trenksmo atrodė, kad sudrebėjo visas pastatas.

Aušlavis sukryžiuojavo rankas prie krūtinės ir ramiai paliko mane vieną su Dominku kambaryje. Galvoje švystelėjo mintis, kad mieliau būčiau pasilikusi vienoje patalpoje su laukiniu žvėrimi nei su Kamilės broliu. Su gyvūnu bent turėčiau apie ką pakalbėti ar bent jau turėtumėme bendrą žaidimą: grobis ir medžiotojas.

„Tave surado Magyla," staiga pradėjo kalbėti Dominykas. „Ji teigė, kad kažkas jus pradėjo persekioti pakeliui į tamsų mišką. Kodėl sumąstei ten eiti?" jo balsas ramus ir rimtas. Jo akys primerktos lyg tyrinėtų mane, mėgintų surasti būdą įlįsti į mano galvą.

„Aš pavargusi," mano balsas buvo vos girdimas mano pačios ausims. Akys merkėsi grasindamos paslėpti pasaulį nuo manęs ir surengti pasimatymą su niekuo.

Dominykas linktelėjo. Nenoriai. Priverstinai.

„Tau nereikėjo taip pasielgti," tarė jis kiek prikimusiu balsu. „Čia ne žaidimas, o karas tarp dviejų galingų ir garsių dievų, kurie turi priešų tokių, kurių net Žemyna negalėtų įveikti."

Dar kelias sekundes, maldavau savo akių. Dominykas žvelgė į mane užuojautos kupinomis akimis. Jo kojos nenoriai nešė jį arčiau durų.

„Kokių priešų?" išstenėjau. Magyla taip pat minėjo priešus.

Dominykas liūdnai šyptelėjo. Jo galva nusviro žemyn.

„Jų nelinkėčiau tau sutikti. Nors šio karo sūkuryje esi tu, pamėgink laikys jo pakraštyje," patarė jis ir paliko mane vieną kambaryje.

Norėjau ilgai spoksoti į duris ir mėginti suprasti, ką iš tikrųjų Dominykas, Kamilės brolis, kuris niekad su manimi savu noru nepersimetė net keliais paprastais žodžiai, staiga panoro man pasakyti tarp eilučių. Kodėl jam staiga parūpo mano gyvybė, kai visad mėgino apsimesti, kad aš neegzistavau šiame gyvenime?

Užmerkiau akis, sunkiai atsidusau.

Dominykas buvo paslaptis.

Aš buvau Žemyna kare.

Mano sąmonė lėtai bluko. Bet visi miegai išsilakstė kaip pelės šeimininkei įžengus į patalpą.

„Kažkas sukėlė šį karą," sušnabždėjau sau. Mano akys didelės iš siaubo ir nuostabos. Kažkas planavo gražinti Velnią.

Tik kas ir kodėl jis panoro karo tarp dievų? Kokia jam iš to būtų nauda?

��z�!�