Tamsus miškas

20 skyrius

Sėdžiu ir klausausi, kaip priešais mane stovintis vyras, netrumpa balta barzda, mosikuoja rankomis ir treniruoja liežuvį. Man ausis jau skauda nuo jo rėkimo, o žvelgti į pūtas ant jo lūpų darosi bjauru. Nejučiomis apkabinu prisiminimus, kuriuose turi būti atsakymai, kaip šį kartą Diviriksas nuspręs žaisti. Šįkart taip lengvai neįkliūsiu į jo apgaulės ir pinkles.

„Pakviesk Bezlėją ir Brėkštą," tariu paprasčiausiai Bangpūčiui, kuris grėsmingai primerkė akis, girdėdamas mano pageidavimą.

„Ir vėl jas? Negi nepasimokei dar?"

Gūžtelėjau pečiais, o žaisminga šypsenėlė kilstelėjo vieną mano lūpų kamputį.

Gyvenimas yra vienas rizikingas žaidimas, kurį kiekvienas gali sužaisti tik vieną kartą. Antros galimybės niekas tau nepateiks kaip ir sukčiavimo kodų. Bent jau taip anksčiau maniau. Dabar, vis girdėdama žodį reinkarnacija, pradedu manyti, kad vis dėlto įmanoma gyvenimo žaidimą sužaisti kelis kartus. Tik skirtumas tas, kad mes manoma, kad tai neįmanoma.

Nusileidau laiptais žemyn. Už savo nugaros mačiau Magylos šešėlį. Ji, kaip tyli katė, sekė savo grobį. Mintis, kad esu grobis, sukėlė nemalonų pojūtį, kuris pavirto nematoma šalta ranka. Šioji negailestingai pirštų galiukais lietė mano odą tol, kol šioji tapo šiurkšti ir nemaloni liesti.

Stengiausi iš minčių išgrūsti bet kokią šlykščią mintį ir mėginau save įkišti į Kamilės kūną. Jeigu iš tikrųjų geidžiau suprasti viską, turėjau būti drąsi ir ryžtinga. Būtent tokia buvo mano geriausia draugė.

Akyse pradėjo kauptis nemaloni drėgmė. Mėginau ją sustabdyti greitai mirksėdama akimis. Šiaip ne taip pavyko save nuraminti. Man trūko Kamilės kaip oro. Ji visad žinojo, kaip viską išspręsti, ką daryti. Mano akimis ji buvo viskas, kuo norėjau aš būti, tačiau niekad nedrįsdavau net pamėginti.

Du gaidžiai vienoje vištidėje pešasi.

Kelios tarnaitės, ar bent jau maniau iš pradžių, stovėjo netoli sienos ir stebėjo mane. Jų ilgi šviesūs plaukai gulėjo ant jų gležnų kūnų, kurias dengė plonos lininės ir bespalvės suknios. Tik jų ryškiai žalios akys turėjo spalvą, kurios suteikė užuominą, kad šios nėra tik dekoraciją ant sienų.

Merginos baugščiai šyptelėjo ir truputi palenkė galvą žemyn, tarsi duodamos man pagarbą. Tai mane sutrikdė ir primerkdama akis stebėjau, kaip merginų kūnai tarsi suakmenėjo po mano žvilsniu.

„Ar kuo nors galėtumėme jums pasitarnauti?" viena prabilo virpančiu balsu.

Aš išsižiojau, tačiau joks žodis ar garsas neišsprūdo iš mano burnos.

„Jai nieko nereikia," tarė balsas man už nugaros. Staigiu judesiu apsisukau ant kulnų, kad pamatyčiau tai, kas vos prieš kelias minutes nepavertė mano dviejų akių beribiais ašarų fontanais.

Kamilė stovėjo savimi pasitikinčia poza ir rūsčiai žvelgė į merginas. Akies kraštelyje mačiau, kaip šios lėtais ir nedideliais žingsniais mėgina išnykti iš to paties koridoriaus.

Kelioms minutėms leidau savo akims patyrinėti savo geriausią draugę, kuri mane pašalino iš savo gyvenimo. Bent jau dabar turėjau daugybę užuominų, kodėl šioji atsuko man savo nugarą ir privertė jaustis vienišesnei už bet kokį gyvį šioje planetoje.

Kamilė nebuvo nei trupučio pasikeitusi, jeigu ne tos kelios tamsios dėmės po jos akimis. Daugybė klausimų mane staiga atakavo iš visų pusių. Svarbiausias iš jų buvo: kodėl ji čia.