Tamsus miškas

15 skyrius

Nakties skraistė nukrito ant žemės. Ore tvyrojo drėgmės ir miško kvapas. Po mano kojomis traškėjo šlapi pagaliai. Sau iš šonų regėjau po dvi blizgančias akis. Mes ėjome tyliai, kol kažkokia siena mums nepastojo kelio.

„Aš Magdelena," tarė senolė. Ji sėdėjo prie didelio stalo valgomajame. Jos smakras sklandė aukštai virš ant stalo paviršiaus sudėtų jos rankų. Pro mano akis neprasprūdo brangūs žiedai, kurie puošė jos pirštus. Jos nagai buvo nudažyti blizgiu juodu laku. Šįkart moteris vilkėjo juodą ploną suknią, tamsias pėdkelnes ir juodus batelius su neaukštais kulnais. Jo akys skvarbiu žvilgsnius žvelgė į mane pro storus akinius, kurių rėmeliai buvo irgi juodi.

„Malonu susipažinti," tariau prisėsdama prie stalo. Greitai turėjo tarnai atnešti vakarienę.

Iki pat namų Kaspijanas daugiau netarė man nei žodžio, nors ir mėginau jį prakalbinti. Mūsų pokalbis buvo kupinas paslapčių ir neatsakytų minčių. Mėginau pati suprasti, ką jis mėgino man perduoti tarp eilučių, tačiau viskas skambėjo kaip iš siaubo romano, kuris buvo šviesmečiais nutolęs nuo realybės.

Už lango dideliais lašais krito lietus. Kartas nuo karto blykstelėdavo ryškus žaibas, o po akimirkos pasaulį sudrumsdavo galingas griaustinio trenksmas. Dvare elektra buvo atjungta ir tamsumą, kurią atnešė tamsūs debesys, naikino tik daugybė išdėliotų žvakių, kurios buvo įtaisytos įmantriose metalinėse žvakidėse kiekviename kampe.

„Norėčiau pasakyti tą patį, bet tokiu atveju meluočiau," paprastai tarė moteris. „Kaspijanas tikrai tampo likimą už ūsų tave čia atsigabendamas. Bet iš dalies jis teisus: tau būtų saugiausia čia, nors jo pirmoji mintis... Kaspijanas man užsiminė, ką jis tau jau papasakojo. Žinau, kad turi daugybę klausimų, tačiau į juos dar negausi atsakymo," moteris šyptelėjo.

Po stalu mano rankos pavirto kumščiais. Aš puikiai nujaučiau, kad ji mane erzina ir mėgaujasi mano suglumimu ir žinių troškimu. Mintyse šioji moteris gavo blogo asmens etiketę. Kažkodėl manęs neapleido nuojautą, kad jos jie niekaip nesugebės atsikratyti.

„Kada galėsiu gauti atsakymus į savo klausimus?" pralemenau.

Moteris gūžtelėjo pečiais.

„Tai priklausys, kaip tu elgsiesi. Norime to ar ne, tu esi viena iš pagrindinių žaidėjų šiame žaidime."

„Ir kaip aš ja tapau?" šios dalies niekaip nepajėgiau suprasti.

„Kai įžengei į tamsųjį mišką, mergyt Tu ir ta saugotojų duktė," moteris papūtė lūpas. „Tikrai, negi nemokate skaityti. Maniau, kad perspėjimai ant tvoros yra aiškiai parašyti."

Kaltai nuleidau akis žemyn.

„Kartais tiek daug problemų būtų galima išvengti, jeigu visi darytų taip, kaip jiems yra liepta," jos pirštai pradėjo birbianti į blizgantį medinio stalo paviršių. „Bet ką jau padarysi. Pyragas jau pašautas į krosnį. Dabar reikia tik žiūrėti, ar šis iškils ar ne," moteris sunkiai atsiduso.

Medinės durys girgždėdamos atsivėrė ir kelios tarnaitės, nešinos sunkiais padėklais, įžengė į kambarį. Jos lėtais žingsniais prisiartino prie stalo. Jos abi apsimainė žvilgsniais pastebėjusios, kad stalo priekyje esanti kėdė buvo tuščia.

„Ar ponaitis Kaspijanas vakarieniaus?" viena iš jų drįso paklausti.

Moteris nenoriai nukreipė savo žvilgsnį į merginą. Šioji susigūžė. Buvo galima pamanyti, kad ant jos laibo kūno staiga buvo užmesta tona sveriantis drabužis.

„Kiek žinau jis sėdės darbo kambaryje ir laužys tai, kas lūžta. Daužys tai, kas dūžta. Plėšys tai, kas plyšta," kiekviena žodį senolė tarė su pasimėgavimu. Pastebėjau, kad akies kamputyje ji stebėjo, kaip kiekvienas iš jos žodžių veikia mane „Nemanau, kad jis labai jau norės valgyti."

Ryškus žaibas akimirkai nutvieskė savo akinama šviesa kambarį. Po akimirkos kurtinantis trenksmas nuaidėjo kambaryje.

Tarnaitės garsiai aiktelėjo, greitai padėjo padėklus ant stalo ir išbėgo iš kambario kažką sau šnabždėdamos. Senolė net neatrodė, kad kuris nors iš šių įvykių ją būtų paveikęs. Ji sau ramiai į rankas paėmė šakutę su peiliu ir nuobodžiaujančiu veidu žvelgė į savo vakarienę.

„Patarčiau uždaryti savo burną ir nustoti spoksoti. Tai nėra labai mandagu," ji įsidėjo kąsnį kepsnio į savo burną.

Sumirksėjau akimis. Tik girdėdama jos pastabą supratau, kad būtent tai, ką ji paminėjo, aš dariau. Greitai suspaudžiau savo lūpas. Jutau, kaip karštis lėtai keliauja į mano žandus.

„Kodėl jis piktas?" paklausiau po kelių ilgų minučių klausantis lietaus triukšmo už lango.

„O kaip tu manai, mergyt? Jis nesitikėjo, kad tu atsisakysi mums padėti. Kaspijanas manė, kad tu su malonumu norėsi nubausti nusikaltėlį, kuris tikrai nuskriaus daugybę kitų žmonių. Beje, tu su drauge jį išlaisvinai. Tai išvis tavo galvoje neturėtų net gyvuoti nenoras prisijungti prie mūsų," raudonas vynas, kurios spalva priminė man kraują, teliūškavo moters taurėje, kai šioji ją judino į šalis. „Velnias yra gudrus padaras, o laiko žaidimams mes neturime. Jis jau nužudė tavo močiutę. Nežinau, ar tau Kaspijanas minėjo, bet kitą naktį supleškėjo kitas namas. Netoli buvo rastas nužudytas vaikas ir daugybę vištų. Net neabejojame, kad tai jo darbas. Vien tai, kad jis nepagailėjo kokio tuzino vištų... tai savotiška jo vizitinė."

Sėdėjau sustingusi savo kėdėje. Mano stiklinės akys žvelgė į moterį, kuri stengėsi atrodyti sukrėsta visų šių įvykių, kurių kaltininkas buvo velnias. Tačiau kad ir kaip įtikinamai jos balsas skambėjo, o kūnas klykė nuoširdumu, mano siela visu garsumu šaukė, kad visa tai nebuvo šimtu procentų gryniausia tiesa. Bėda ta, kad nepajėgiau suprasti, kuris žodis jos sakiniuose buvo pašalietis.

„Jis to man neminėjo," galiausiai tariau.

„Žinoma. Kaip ir visados tas mūsų geradaris Kaspijanas. Jis stengiasi visus apsaugoti nuo skausmo ir nereikalingo rūpesčio. Tik nesakyk jam, kad ėmiau ir išpliurpiau tau viską. Jis ir taip man nelinkęs rodyti savo meilės. Po šito gali išvis jos man nejausti."

Linktelėjau.

„Gerai."

„Šaunu," tarė moteris gurkštelėdama vyno. Kitas žaibas nušvietė dangų. „O dabar valgyk. Ir taip atrodai liesutė. Tau dabar kaip niekad reikia būti stipriai, o maistas grąžins jau jėgas," tarė ji plačiai nusišypsodama."

ȉ<|^?D