Tamsus miškas

29 skyrius

Perkūnas įsiutęs ir net nereikia žvilgtelėti į jį, kad tai suvoktum. Pats oras atskleidžia jo sielą. Nors ir tapau jo kaliniu, aš neliūdžiu. Aš pats jam iškėliau rankas, veidą nuleidau ir paliepiau paversti mane savo kaliniu. Nebuvo prasmės bėgti. Karo aš norėjau tik tam, kad atgaučiau ją ir galėčiau ją priglausti prie savo plakančios širdies. Perkūnas pasodino jos jausmuose piktžoles. Jis pasinaudojo mano praeitimi ir vienintelis būdas įrodyti jai, kad praeitis yra bereikšmė mūsų jausmams, tai neduoti jai pagrindo manimi abejoti.

Miškas liko man už nugaros, o priekyje pasitiko mane pieva, kuri ribojosi su gal trečiu mišku. Niekaip negalėjau suvokti, kur tas prakeiktas Tamsus miškas. Juk neturėtų šis būti taip toli.

Dangų po truputi dažė reti saulės spinduliai. Jau ankstus rytas, o aš vis dar blaškausi. Net neturėjau abejonės, kad mano kaliniai jau ištrūkę iš savo kalėjimų. Tik negalėjau būti užtikrinta, ką šie dabar daro. Ar Velniui pavyko pabėgti, o gal Perkūnas jį sugavo ir dabar įkalino? Ar Perkūnas manęs ieško, o gal pasiuntė ką nors kitą mane pargabenti? O gal jis iš viso manęs neieško ir tiki, kad pati grįšiu pas jį?

Klausimai ir jų mano galvoje buvo visa galybė.

Slinkau į priekį vildamasi, kad vis į viršų kylanti saulė man duos daugiau užuominų apie mano buvimo vietą, tačiau nors galėjau ryžtingiau dėti koją į priekį, susiorientuoji aplinkoje nebuvo nei trupučio lengviau. Visos pievos ir visi miškai atrodė man vienodi. Netgi ėmiau svarstyti, ar nesukau aš ratų.

Darėsi vis sunkiau žygiuoti. Pilve atrodė, kad atsivėrė gylybė, kuri netgi turėjo savo garso takelį. Bet palyginus dykumą burnoje su skyle kūne, tai Mocarto dainos buvo niekis.

Pavargusi ir siaubingai ištroškusi atsisėdau ant artimiausio medžio rąsto, kurį slėpė pavėsis.

„Bet jau galėjau įsidėti vandens butelį arba žemėlapį," tariau sau suirzusi.

„Tikrai," tarė pažįstamas balsas.

Stryktelėjau ant kojų taip staigiai, kad akimirkai viskas tapo juoda.

„Ei, atsargiau. Nors mano darbas susijęs su mirtimi, ar tikrai nenoriu, kad tu čia man pakratytum kojas," tarė Magyla pagriebdama mane į savo glėbį. Ji atsargiai mane pasodino atgal ant rąsto ir davė kelias minutes, kad atsigaučiau.

„Imk vandens. Dar mirsi man iš troškulio," neužilgo pajutau į savo rankas įbruktą butelį. Atsimerkiau. Priglaudžiau butelio kaklelį prie lūpų ir godžiai gurkštelėjau vėsaus vandens. Numalšinusi savo troškulį, atidaviau butelį Magylai, kuri visą laiką sėdėjo ant žemės ir pakeltu vienu lūpų kampučiu stebėjo mane.

„Kur Perkūnas?" paklausiau kuo šalčiau, nors viduje drebėjau kaip triušiukas pirmą kartą išvydęs išbadėjusį vilką.

Magyla pavartė akis.

„Nežinau. Gal mėginau uždėti grandines Velniui? Žinai, jis savo noru leido Perkūno pakalikams jį nuvesti į dvarą. Keista. Net nesipriešino. Netgi žodelio netarė prieš. Įdomu, koks gi čia strateginis žingsnis."

Kelis kartus mirktelėjau akimis nesuprasdama, ką gi man čia sako Magyla.

„Stokis. Tu ganėtinai toli nuklydai nuo Tamsaus miško. Beje, Perkūnas tikrai jau spėjo pastatyti sargybinius prie įėjimo," Magyla atsistojo ir net nedirstelėdama pradėjo eiti į šoną.

Mano burna prasivėrė.

„Judam. Juk nenori pakliūti į bėdą!" ryktėlėjo Magyla pagreitindama savo tempą.