Tamsus miškas

42 skyrius

Kantrimė atsistoja. Liečia savo kairį riešą, tada nedrąsiai pažvelgia į mane ir į Dominyką. Tada jos žvilgsnis sugrįžta prie manęs. Jos akyse kaupiasi ašaros. Kad ir ką Laima jai parodė, tai buvo susiję su manimi ir Kantrime, su mergina, tik dėl kurios plaka mano širdis, kurią jos žvilgsnis lėtai pradėjo žudyti.

Saulės spinduliai veržėsi pro miško tankią lapiją. Vėsus vėjelis nuo ežero pusės plaikstė mano plaukus. Mano oda buvo pašiurpusi, nors oras buvo ganėtinai šiltas. Vengiau žvilgtelėti į savo riešus, ant kurių vis dar regėjau virveles. Mėginau nukreipti savo akis kur nors kitur.

Nesėkmingai.

Visur kur pažvelgdavau, regėdavau jas pakibusias ir išsiskirsčiusias į visas puses.

„Niekas nežino, kokia ypatinga tu esi. Visi tik žino, kad tu esi gyvybės simbolis," sušnibždėjo Laima mums paliekant jos kalėjimą. „Nesisiliekok. Tam tu buvai sutverta."

Norėjau, kad ji būti teisi. Norėjau turėti drąsos ir taip sugriauti šį dievų susikurta visuomenę. Bet jeigu taip padaryčiau, tai būtų ir mano pačios mirtis.

Jeigu ką nors daryti, tai daryti gerai ir iki pabaigos.

Tačiau manęs neapleido klausimai, o kad būtų, jeigu vis dėl to nenutraukčiau kelių virvelių.

„Tai kaip sekėsi ten?" Kamilės balsas ištraukė mane iš mano minčių.

„Na, mes išėjome gyvi," atsakė Dominykas. Jis nuo savęs valėsi visą tą purvą, kurį sugebėjo sukaupti mūsų trumputės kelionės metu ant savo apdarų.

Prikandau apatinę lūpą. Per tas kelias dešimtis minučių, kurias mes praleidome ten, apačioje, buvo tikrai gyvenimą keičiančios.

„Džiugu girdėti," tarė Kamilė sukryžiavusi rankas prie krūtinės. „Ar pavyko ką nors sužinoti naudingo?"

Nuleidau akis į žemę. Jutau, kaip Velnio ir Dominyko žvilgsniai sminga į mane. Man nereikėjo sugebėti skaityti jų minčių, kad žinočiau, kas dedasi jų galvose.

„Taip," tariau prislopintu balsu. „Mums pavyko kai ką sužinoti."

„Ką būtent?" Kamilės balsas buvo atsargus. Ji per daug gerai mane pažinojo.

Žiojausi, tačiau greitai stipriai sučiaupiau lūpas. Miškas staiga pavirto triukšmingu didmiesčiu. Kilstelėjau akis į viršų. Iš visų pusių žygiavo padarai ir dievai. Jų priekyje išdidžiais žingsniais artėjo Perkūnas. Jo akys erelio žvilgsniu stebėjo mane. Jose nebuvo jokios meilės, švelnumo ar džiugesio regint mane. Net neatrodė, kad kadaise jis prisiekinėjo mane mylįs.

Dabar jo akyse regėjau tik pyktį ir pasiryžimą mane sunaikinti.

Tada supratau. Jis žinojo apie mane daugiau, nei kas nors kitas.

„Tu manęs niekados nemylėjai!" staiga surikau, kai Perkūnas sustojo su savo armija vos keli metrai nuo mūsų. Dominyko ranka nusileido ant mano peties. Jo nerimas persidavė į mano kūną.

Perkūnas ne iškart teikėsi atsakyti. Jis apžvelgė mus ir plačiai išsišiepė.

„Ir kas gi tau tai pasakė?" jis primerkė truputėli akis. „Negi Laima?"

Kraujas paliko mano veidą, kūnas žengė žingsnį atgal.

„Girdėjau, kad tuoj pasirodys čia Vėjas," tarė jis lyg niekur nieko. Vis garsėjantis miško ošimas tik patvirtino, kad tuoj bisų priešas bus čia. Kad tuoj viskas išvys savo pabaigą.

„Ir tave jis pasiims patį pirmą," tarė Velnias žengęs į priekį. Už mūsų nugarų kilo sujudimas. Žvilgtelėjau per petį ir pamačiau dar daugiau dievų, deivių ir padarų. Aplink visų riešus buvo apsivyniojusios virvelės. Visų jų antri galai buvo apsirišę aplink mano riešą

Susigūžiau.

„Jis manęs negali pasiimti," Perkūnas tarė paprastai. „Vėjas yra laikomas pavojingu, tačiau jis yra žemės kirminas. Jis yra toks nusilpęs, kad vargu, ar kam nors tikrai gali pridaryti rimtų problemų."

„Ką čia kalbi?" Medeina paklausė. Jos veidas atrodė nesveikai baltas.

„O, Medeina," tarė Perkūnas apsimestinai nustebęs. „Stovi priešų gretose. Kaip tau nebūdinga." Ji tylėjo. „Vėjas neturi pakankamai jėgų, kad mus sunaikintų. Per daug kartų pusiausvyra buvo sunaikinta, per daug svarstyklės yra nusvirusios ne jo naudai. O tai tik patvirtina tai, kad jis sukaupęs paskutines jėgas mėgino pagrobti tą, kuri jam padėjo grąžinti jėgas ir pusiausvyrą gamtoje."

Perkūnas žengė žingsnį į priekį.

Velnias su Dominuku žengė į priekį.

„O, dar vienas išdavikas," tarė Perkūnas pastebėjęs Krivį. „Nebūčiau net pamanęs, kad tau taip nepatinka teikti mums savo paslaugų. Bet na," teatrališkai atsiduso. „ juk tai neturėjo būti dideliu siurprizu. Tu visad turėjau savo akis nukreipęs į merginą, kurios negalėjai turėti dėl savo pareigų. Kaip jautiesi sužinojęs, kad nors ji ir yra tavo antroji pusė šiame gyvenime, ji tavęs nemyli? Negi tikrai nori kautis su ta, kuri tau nieko nejaučia?" nelaukdamas atsakymo, Perkūnas nukreipė savo dėmesį į mane. „Tikrai buvau tave pamilęs, o tai, kad esi visų mūsų mirtis, buvo tik papildomas stimulas pagrobti tavo širdį, kad tik galėčiau vėliau tavimi pasinaudoti," klastinga šypsena iškreipė jo veidą. Staiga buvau pagauta troškimo jam kaip reikalas užvožti.

Tvardžiausi.

„Ką turi omenyje, kad jis mano antroji pusė?" prisimerkiau. Akies kampelyje stebėjau, kaip; Dominykas susiguži ir mėgina pavirsti mažesniu.

„Na, senoji Milda juk meilės deivė," pradėjo nuobodžiaujančiu tonu kalbėti Perkūnas. „Ji mėgino žaisti su tavo jausmais, tačiau iškart išpyškino, kad nieko gero nesitikėčiau. Juk vis dėlto Velnias lindo į tavo galvą, o kažkieno kerai, kuriais buvo slopintas ryšis tarp tavęs ir Krivio, pradėjo sklaidytis. Kaip smagu pabaigoje sužinoti viską, ar gi ne?"

Jis tyčiotis, atvirai šaipėsi iš visko. Niekaip negalėjau suvokti, kaip galėjau juo kadaise pasikliauti, būti jo drauge ir truputėli daugiau. Perkūnas buvo valdžios ištroškęs asmuo.

„Tai, kada atvyks garbingasis svečias? Juk reikia po galais jį įkalinti kalėjime su Laima. Man įgriso jo nesąmonės. Ypatingai tai, kad taip sunku iš jo vogti auksinius obuolius."

„Ir tu buvau jo geriausias draugas?" girdėjau Kamile sušnibždant Velniui.

Velnias linktelėjo. Nenoriai.

„Manau, kad tai tau bus kalėjimas. O geriau, kapas," tarė Veliona.

Perkūnas pažvelgė į ją ir sunkiai atsiduso.

„Net nepastebėjau tavęs toje šutvėje. Kaip sekasi? Vis dar tokia pat susiraukusi ir nelaiminga kaip visados?"

Veliona nutaisė dirbtinę šypseną. Lėtu rankos judesiu ji parodė į viršų. Perkūnas susiraukė ir kilstelėjo akis į dangų. Jo pavyzdžių pasekė visi. Tai, ką visų akys buvo priverstos išvysti, šokiravo. Daugybė paukščių be garso tupėjo ant medžių šakų ir stebėjo pasirodymą apačioje. Net nepastebėjau, kad vėjas nurimo, kad visi miško garsai staiga pavirto tyla.

Vėjas buvo čia.

Jis nepuolė, nes neturėjo tam jėgų.

Jis laukė.

Mano gerklė staiga buvo tarsi kažkieno spaudžiama. Nenoriai nužvelgiau savo rėmus.

„Kaip smagu, kad Vėjas mus aplankė," girdėjau garsų Perkūno balsą, kuriame buvo girdima pašaipa.

Vėjas nieko neatsakė. Paukščiai vis dar tupėjo ant šakų ir buvo sustingę it statulos.

„O varge," girdėjau kažkur toli toli Dominyką sušnabždant.

tem_verpВMG,