Tamsus miškas

6 skyrius

Ji paėmė mano ranką, kilstelėjo į viršų ir pridėjo savo šiltas lūpas prie mano odos šnabždėdama, kad istorijos kartosi tik tam, kad jas būtų galima ištaisyti.

Kitą rytą su nekantrumu laukiau Kamilės. Ant mano nugaros jau buvo sukrauta kuprinė, kurioje buvo patys svarbiausi dalykai, kurie maniau, kad gali pasitarnauti mūsų nuotykyje. Kelis kartus patikrinau savo dviračio padangas tik tam, kad įsitikinčiau, kad jos buvo pripūstos ir paruoštos kelionei.

Deja, Kamilė neskubėjo pasirodyti. Laikas bėgo, o mano nekantrumas po truputi virto nusivylimu ir įniršių, kad geriausia draugė neskubėjo pradėti mūsų nuotykio.

Po trijų valandų nusprendžiau, kad ji nepasirodys. Juk jau buvo pirma valanda. Vyliausi, kad ji turės gerą pasiteisinimą, kodėl tokią puikią dieną mes nevykome pasižiūrėti, kokią paslaptį mūsų radinys slėpė.

Aš buvau darže ir ravėjau piktžoles, kai prieš mane atsirado, tarsi iš niekur, asmuo, kurį mažiausiai tikėjausi pamatyti.

„Dominykai?" tariau neužtikrintu balsu.

Jis linktelėjo ir ėmė dairytis į šonus.

„Kiek žinau, toks mano vardas," tarė jis kiek suirzusiu balsu. „Klausyk, aš nenoriu čia būti, bet Kamilė žino, kaip papirkinėti žmones, dėl to esu čia."

„Paslėpė tavo knygas?" paklausiau atsistodama ant kojų. Rankomis ėmiau nusivalyti žemės.

„Šmaikštu. Vienu žodžiu, ji paprašė mane ateiti pas tave ir pasakyti, kad ji nubausta ir laukia tavęs mūsų namuose."

„Nubausta?" kilstelėjau antakį. Kamilė per visą savo gyvenimą nebuvo nubausta. Ji buvo vienas iš tų žmonių, kuris buvo slidesnis už pačią slidžiausią žuvį.

„Taip," šypsena atsirado vaikino veide. Jis džiaugėsi sesers nelaime kaip tikras brolis.

„Kodėl?"

Dominykas susiraukė. Kad ir kaip buvo keista, tačiau tai ilgiausias mūsų kada nors turėtas pokalbis. Iš jo akių galėjau suprasti, kad tą patį ir jis pastebėjo, o tai tik statė jį į dar ne malonesnę padėtį.

„Nueik ir pati jos paklausk. Aš turiu svarbesnių dalykų nei sėdėti darže ir su tavimi šnekučiuotis," jis atsuko man nugarą ir dideliais žingsniais pasitraukė nuo manęs. Po kelių minučių jis dingo iš mano regos lauko.

Net nežinau, ką ir manyti, ką ir daryti po tokio netikėto Dominyko apsilankymo. Kažkodėl kažkas mano galvoje kuždėjo, kad turėčiau būti laiminga, kad jis su manimi kalbėjosi, bet kažkas kartu ir kurstė, kad turėčiau pykti, laužyti, daužyti daiktus tam, kad jis nesistengė surasti būdų, kad su manimi galėtų ilgiau pabūti.

Nuėjau į savo kambarį, pasikeičiau drabužius ir dviračio pagalba atsidūriau prie Kamilės namų durų. Jas atvėrė Kamilės tėtis, kuris pasitiko mane su vos įžiūrimą šypseną.

„Kamilė savo kambaryje," tarė jis griežtu balsu.

Aš linktelėjau, nes paprasčiausiai nežinojau, ką ir pasakyti. Buvau per daug apstulbusi regėdama poną Vytautą tokį... rimtą.

Nieko nelaukdama patraukiau link draugės kambario. Per lipau peršokdama du laiptelius. Norėjau kuo greičiau atsidurti saugioje zonoje ir sužinoti, kas gi vyko šiuose namuose.

Kamilė mane pasitiko greitu, bet stipriu apkabinimu.

„Čia kažkoks beprotnamis," sukuždėjo ji man užverdama ir vėliau užrakindama duris. „Jau maniau, kad gyvą jie mane užės."

„Kas atsitiko?" paklausiau atsisėsdama ant lovos. Dar niekad Kamilės nemačiau tokios... išsigandusios ir pasimetusios. Tai nebuvo būdinga jai.

„Vakar buvo toks jaunuolis su vyru. Jie... jie turėjo kažkokias nuotraukas ir..." Kamilė pribėgo prie stalo ir kažką išsitraukė iš stalčiaus. Tai buvo mano apyrankė, kurią visados aš nešiojausi. Ją man padovanojo močiutė taip seniai, kad net negalėjau prisiminti tos dienos.

Mano akys nukrypo prie riešo, kurį visados puošdavo mano kūryba. Keista, net nepastebėjau, kad jo nebėra ten, kur jis turėtų būti.

Tačiau tai nebuvo viskas, kas buvo jos rankose. Prie mano apyrankės buvo ir kažkoks popieriaus lapas. Kamilė be jokių ceremonijų parodė kitą jo pusę. Per visą lapą buvo padaryta viena didžiulė nuotrauką, kurioje buvo galima pamatyti dvi merginas. Kamilės veidas buvo joje gerai matomas, kol tuo tarpu mano- ne. Aš buvau fotografuota iš už nugaros.

„Jie pakėlė skandalą. Jie grasino teismais, baudomis ir kitais dalykais. Žinoma, aš viską neigiau, tačiau tada jie parodė nuotraukas..." Kamilė atsisėdo šalia manęs ir rankomis susiėmė už galvos.

„Grasino teismais?"

Kamilė nenoriai linktelėjo.

„Jie yra miško savininkai ir jie buvo įsiutę, kad mes drįsome įžengti į mišką."

Sėdėjau pražiota burna. Žinojau, kad turėčiau kažką pasakyti, bet paprasčiausiai nežinojau ką. To tikrai nesitikėjau eidama pas savo draugę.

„Nesuprantu," galiausiai tariau.

„Ko čia nesuprasti? Mišką tie žmonės saugo taip, kad netgi fotografuoja įsilaužėlius. Šįkart praslydome. Pažadėjau ten daugiau nesilankyti su tavimi. To pakako, kad jie nustotų grasinti teismais, tačiau prisiekė, kad jeigu dar kartą ten apsilankysiu, man bus šakės."

Tyla įsivyravo tarp mūsų.

„O anga?" paklausiau tyliu balseliu.

„Teks ją pamiršti. Ką jau ką, bet mano nuotykių troškimas turi savo ribas," Kamilė atsistojo ir pradėjo sukti ratus savo kambaryje.

Nenoriai linktelėjau. Viskas turėjo savo ribas.

„Apmaudu, kad taip ir neteks sužinoti, kas toje angoje."

Kamilė sustojo prie manęs ir giliai įkvėpė. Jos rankos buvo sukryžiuotos prie krūtinės, kurioje garsiai plakė jos širdis.

„O kas gali būti angoje? Turbūt tik porą šakų ir pūkų gniužulų," su tais žodžiais ji paėmė mano ranką ir į delną padėjo mano apyrankę.

Kamilė žinojo, kad tai melas prieš ištariant šiuos žodžius, bet mes abi žinojome, kad mums reikia tikėti šiuo melu, kad išgelbėtume savo svylančius kailius. Šis melas turėjo tapti mūsų gyvenimo įstatymu ir... mes abi nenorėjome jo pripažinti.

8