Tamsus miškas

27 skyrius

Perkūno melo galią aš nuvertinau tikėdamas, kad jausmai ir tiesa jį sugriaus ant netvirto pamato pastatytą tvirtovę, kurioje jis ją įkalino. O gal ir nenuvertinau. Nejaugi ji darys tą pačią klaidą? Negi mūsų meilė jai atnešė tiek daug skausmo? Negi ji pasidavė? Jeigu taip, man tik tai teks jai iš naujo įrodyti, kokia laiminga ji buvo su manimi ir, kad mūsų jausmai buvo tikri. Matau jos akyse, kad ji sutrikusi. Matau jos veide, norą suvokti, kas meluoja, o kas sako tiesa. Matau, kaip jos kūnas nori paklusti širdžiai, tačiau melai drasko ją iš vidaus.

Perkūnas priėjo prie manęs. Jo akys nei sekundei nepaleido iš savo akiračio Velnio, kuris sustingęs stovėjo vietoje ir žvelgė mane. Mėginau, tačiau nepajėgiau patraukti savo akių nuo jo. Krūtinę skaudėjo. Ašaros kaupėsi. Mėginau jausmų chaosą išmesti iš savo galvos, tačiau jis tik dar įgaudavo daugiau jėgos.

Aš išdaviau jį.

Vis kartojau ir kartojau tai mintyse. Kiekvieną kartą jaučiausi vis kalčiau, nors mano sąžinė rėkė, kad padariau gerą darbą. Jis buvo grėsmė, o mano atsiminimai tik tai įrodo.

Bet ne sapnai, tariau sau. Jose visados buvau su juo laiminga. Mūsų akys tiesiog švytėdavo džiaugsmu ir laime, o prisilietimai būdavo atsargūs, tarsi pirštai liesdavo patį brangiausią dalyką pasaulyje.

Aš buvau pasimetusi, draskoma dviejų jėgų, kurios atrodė, kad turėjo tiek pat jėgų.

„Tau viskas gerai, brangioji?" Perkūnas pridėjo pirštus po mano smakru ir kistelėjo mano galvą, tada atsargiai pasuko mano veidą į šoną, kad akys galėtų mūsų susitikti.

Vilkai garsiai suurzgė.

„Neliesk jos!" Velnias suriko. Jam pritarė vilkai. Akies kraštelyje regėjau, kaip šie ruošiasi pulti Perkūną ir sudraskyti jį į smulkiausius skutelius.

„Mielasis," tarė Gabija. Ji žengė į priekį. Visų dėmesys nukrypo į ją. Moteris vilkėjo lengva liepsnų spalvų suknia, kuri vilkosi ant žemės. Moters akys nukreiptos į Velnią, jos veidą puošė savimi pasitikinti šypsena. „Seniai tavęs akyse neregėjome. Kaip gaila, kad visad susitinkame kone toje pačioje situacijoje."

Vaikinas stebėjo ją primerktomis, grėsmingomis akimis.

„Gabija," tarė jis sutalpindamas pačiu šlykščiausius jausmus į tą vieną paprastą vardą... žodį... tris skiemenis... šešias raides...

„Mes amžini priešai," paskelbė ji. „Diena ir naktis. Dvi priešingybės."

Ji kilstelėjo smakrą truputėli į viršų. Sekundei ji žvilgtelėjo į mane ir mirktelėjo. Greitai žvilgtelėjau į Kamilę ir Perkūną. Šie abu buvo atsukę nugaras Ugnies deivei ir stebėjo tai mane, tai Velnią, kuris irgi neatrodė, kad būtų pastebėjęs Gabijos mirktelėjimą.

„Andajau, brolau, gal malonėtum," Perkūnas tarė garsiai net nežvilgtelėjęs į savo atsivesta kariauna.

Tvirtas ir aukštas vyras žengė į priekį. Jis vilkėjo paprastus šių laikų drabužius, tačiau prie juosmens pritvirtintas kalavijas vis dėl to davė užuomina, kad jis nebuvo paprastas vyras.

„Negi savo pakalikams viską paliepsi daryti?" užriaumojo Velnias. „Negi esi toks bailys, Perkūnai? Bailys ir melagis. Išdavikas."

Perkūno rankos apsivijo aplink mano rankas. Prieš galėdama suvokti, kas vyko, mano krūtinė lietė jo, o jo lūpos godžiai žaidė su maniškėmis. Bučinyje nebuvo jokio švelnumo, jokios šilumos... tik godumas ir pavydas, noras kažkam kažką įrodyti.

Man tai nepatiko.

Jau buvau beatremianti savo delnus į jo tvirtą krūtinę, kad nustumčiau nuo savęs kuo toliau, tačiau kažkas buvo pirmesnis ir jį atklijavo nuo manęs. Velnias stovėjo priešais mane, o Perkūnas žvelgė į savo priešą iš viršaus su žaibais savo akyse. Netrukus šie pradėjo žaisti virš visų galvų.

Sudrebėjau nuo trenksmų danguje.

Tačiau jaučiausi kažkodėl saugi ir laiminga.

„Jis aktorius. Jis moka skaityti žmones, įlįsti į jų galvas ir priversti juos manyti, kad jis jų pusėje, kad juo galima pasitikėti ir, kad jis yra jų gyvėjas. Tačiau jis tik geras apgavikas, kuris sugriaus viską, kas tau brangu, brangioji," šnibždėjo Perkūnas į mano plaukus.

Po mano kojomis tekėjo upės kraujo, o priešais akis degė namas. Gabija stovėjo ir apmaudžiai stebėjo, kaip jos ugnis rijo pastatą paversdama ji dulkėmis.

„Kūdikis," tariau negyvu balsu.

„Jam nėra nieko šventa."

Saugumo jausmas išnyko ir pasibjaurėjimas užėmė jo vieta. Nusukau veidą į artimiausią medį. Tik vienas platus žingsnis skyrė mane nuo jo. Bet prieš galėdama bent žengti milimetrinį žingsnį, mano kelią pastojo vienas masyvus vilkas, kurio dantys buvo visu gražumu demonstruojami Perkūno įdėmiai analizei.

„Kadaise tavi pasitikėjau. Tu buvai asmuo, dėl kurio būčiau galvą padėjęs. Ką šįkart jai primelavai?" reikalavo Velnias atsakymo.

„Jam net nereikia meluoti, kad visi matytų, koks tu pavojingas," Andajus paskelbė. Kalavijas iškeltas priešais ji. Vyro veidas rimtas ir žadantis tik kovą iki kraujo bei iki paskutinio atodūsio.

Velnias žvilgtelėjo į jį bejausmių veidu.

„Na Perkūne? Gal prasižiosi ar kaip visados aplinkiniams leisi tvarkyti tavo reikalus, kad vėliau galėtum būti vagimi ir iš jų pavogti nuopelnus?" suurzgė Velnias.'

Perkūnas stebėjo priešą primerktomis akimis, kol aš sutrikusi stovėjau visus esančius. Kiekvieno iš jų veiduose mėginau suprasti, kas dedasi jų galvose.

Visi vengė mano žvilgsnio. Jie visi stebėjo vilkus ir Velnią, nuo kurio buvo galima justi vis didėjančios grėsmės bangas.

„Aš nesu melagis,' galiausiai paskelbė Perkūnas. Jo smakras kilstelėjo į oriai į viršų. „Tai tu esi toks ir Žemyna tai žino."

„Ji žino tik tai, ką tu jai pasakei," Velnias pažvelgė į mane .Mūsų akys susitiko ir jo žvilgsnis iškart pavirto draugiškesniu ir šiltesniu. „Ar jis tau papasakojo apie Šventąjį ąžuolą?"

„Apie ką?" susiraukiau.

„Apie šventą ąžuolą. Po juo yra urvas. Ar tu jai papasakojai apie jį?" Velnias paklausė Perkūno. Stebėjau Kaspijaną. Jo kūnas įsitempė kaip stygą, o akyse atsirado neapykantos šešėlis.

„Kas ten yra?" Kamilė paklausė.

Mano akys nukrypo į kitus susirinkusius. Gabija pavartaliojo akis ir žaismingai šyptelėjo pastebėjusi mano žvilgsnį nukreiptą į ją, kol kiti kaltai nuleido akis į žemę.

„Jai nereikia apie tai žinoti," tarė Perkūnas per sukąstus dantis.

Žaibas plykstelėjo virš jo galvos.

„Kas ten yra?" Kamilė pakartojo savo klausimą.

Velnias ramiai stovėjo savo vietoje.

„Nueik ir pasižiūrėk, Vaidilute."