Tamsus miškas

43 skyrius

Tamsus miškas turi daugybę paslapčių. Jo šešėliuose gimė jausmai ir gimė pavydas. Jo šešėliuose gimė džiaugsmas ir gimė liūdesys. Visa tai kažkada surado vieną kelią ir pavirto vienu mirtingu kūnu. Šis kūnas skaičiavo šimtmečius ir laikas jam pajusti, ką reiškia iš tikrųjų būti laisvam ir sujungtam su pasauliu.

Mirtis mus visus išvaduoja. Kažkur seniai seniai girdėjau kažką sakant, kad gyventi sunku, o mirti lengva. Nesiruošiau pasirinkti lengviausio būdo, nors atrodė, kad likimas tikrai to iš manęs pageidavo.

Žengiu žingsnį. Mano kairysis delnas ilsėjosi ant dešinės rankos riešo. Niekas iš jų nematė to, ką mačiau aš, bet net neabejojau, kad Perkūnas kuo puikiausiai nujautė, ką mano pirštai daro su nematomomis virvelėmis.

„Ką tu darai?" girdėjau Perkūno kiek įtemptą balsą.

Dirstelėjau į Velnią. Jis šiltai man nusišypsojo. Mano veidas nusikopijavo jo šypseną. Pirštas suspaudė nematomą giją, ją staigiu judesiu truktelėjo.

Nuleidau akis į savo riešą. Juoda žvilganti gija spiralėmis keliavo į priekį.

Vyras krito ant žemės. Be garso. Bet su nuostaba veide.

Visi stebi be gyvybės ženklų gulintį kūną. Stebi, kaip po truputi jis traukiasi, pilkėja ir pavirsta dulkėmis. Kaip kažkas švystelį iš dulkių krūvos ir yra pagrobiamas praskrendančio paukščio.

Sunkiai nuriju ir apsidairau aplinkui. Velnias pagauna mano žvilgsnį. Jis atrodo nesveikas išbalęs, jo akys didelės iš siaubo. O gal baimės? Nuostabos? Nesugebu jo akių perskaityti. Man net nesuteikta pakankamai tam laiko.

„Nedrįsk," Perkūnas perspėja, bet greitai mano pirštai timpteli dar kelias gijas.

Dar du gyvenimai pasibaigė. Dar dvi sielos išlaisvintos iš kančios.

„Sustabdykite ją, kol jūsų nesunaikino!" Perkūnas užriko.

Tada pragaras atsivėrė.

Tada prasidėjo kova, kurią Vėjas tyliai stebėjo.

Tada mane pradėjo tempti iš pragaro karštų liepsnų. Velnias su Dominyku šalia manęs. Jie žvelgia į mano pirštus, kurie vienas po kito automatiškais judesiais traukinėja kažką nematomai.

Bet pragaras ne tik vyksta apačioje. Pragaras vyksta ir viršuje.

Daugybė paukščių vienas po kito griebia dievų sielas, kurios pagaliau turės ramybę.

Bent jau vyliausi, kad taip bus.

Žaibai draskė dangų, įvairūs kvapai tąsė pilvą, o aš vis traukiau gyvenimo gijas nuo savo riešo. Norėjau verkti regėdama tiek daug mirčių, bet taip pat norėjau ir šypsotis.

Blogyje visad tūno gėris, kaip ir gėryje tūno blogis.

Bet mano pirštai vis apčiuopdavo ir nutraukdavo ne tų gyvybės gijų ir mano saugotojų gretos retėjo. Netrukus akis teko nukreipti į visai kitus dalykus ir kautis už savą gyvastį.

Manyje pulsavo gyvybė, kuri tryško į žemę, kad šioji iškiltų į viršų. Mano kūnas silpo, bet stovėjau tvirtai ant žemės ir kūriau aplink save sieną, kuri suteiktų bent kelias papildomas sekundes.

„Kantre!" Velnio balsas pasiekė mano ausis. Sumirksėjau ir priešais save išvydau Andajų. Jis liūdnai šyptelėjo ir iškėlė savo kalaviją. Žinojau, kad turiu pajudėti, bet mano kūnas tiesiog stovėjo sustingęs, o mano akys stebėjo, kaip mirtinas smūgis vis artėja link mano kūno.

„Man dar ne laikas mirti," tarė Andajus traukdamas savo kalaviją iš mano kūno. Regėjau kaip raudonas skystis varva nuo jo ašmenų.

Mano burna prasivėrė, o kairė ranka lėtu judesiu prisiartino prie dešinio riešo. Andajus to nepastebėjo .Jis žvelgė tiesiai į mano akis.

„Iki kito susitikimo," jis žengė staigų žingsnį atgal.

Mano ranka sklandė virš riešo, tačiau jo taip ir nepasiekė. Mano kūnas glebo. Kojos sulūžo per pusę ir sudribau ant žemės. Tolumoje šaukė Velnias, Dominykas ir dar daugybė balsų. Mėginau suvokti, ką šie sako, tačiau, kai atrodė, kad jau suvokiu tuos garsus, jie pabėgdavo kaip šešėlis staiga šviesai nušvitus.

Mano galva pasiekė žemę. Skausmas plito mano venomis po kūną atimdamas iš jo paskutines gyvasties.

Velnias priklaupė prie manęs, kol Dominykas kažką laidė iš už savo rankų.

„Viskas bus gerai," Velnio lūpos laidė pažadus prie mano veido. Jo akys plaukiojo ašarų vandenyne. Norėjau jam kažką pasakyti. Gal paguosti?

„Viskas bus gerai," jis šnabždėjo, jo ranka spaudė mano kūne apsigyvenusią žaizdą. Žinojau, kad turėčiau jausti spaudimą, skausmą, bet nejaučiau nieko. Tiesiog gulėjau ir stebėjau, kaip po truputi pasaulis keičia savo ryškumą.

Garsai pradėjo tilti.

Sukaupusi paskutinius jėgų likučius pasukau galvą. Mano akys žvelgė į dangų. Daugybė paukščių stebėjo mane judindami savo plačius sparnus. Jie kūrė vėją, kuris manęs... nepasekė.

Ir tai yra pabaiga. Kelionė buvo ilga, tačiau ji galiausiai priartėjo savo pabaigą. Viliuosi, kad jums patiko šis kūrinys, kad susidomėjote lietuvių mitologija ir pažvelgsite į ją visai kitomis akimis.

Labai noru padėkoti visiems, kas man spardė subine tam, kad istorija būtų vis rašoma toliau, kad ji neliktu neužbaigta pasaka mano galvoje. Visa šioji istorija egzistuoja tik dėl jūsų ir tik jums. Nežinau, ar pabaiga buvo tokia, kokios tikėjotės, ar ji jums patiko ar ne, tačiau tokią pabaigą man pateikė mano fantaziją ir ją užrašiau.

Žinau, pabaiga gali būti keista ir suteikianti vilčių apie jos pratęsimą, tačiau tikrai neplanuoju kol kas to daryti, nors tikrai būtų nemažai galimybių pratęsti ir grąžinti kai kam gyvybę.