Tamsus miškas

17 skyrius

Išdavystės kartėlis kuteno mano sielą. Riksmas veržėsi ištrūkti iš gerklės. Kumščius niežėjo sugrūsti jam tiesiai į tą vaikišką veidelį tik tam, kad jo kaukė subyrėtų į šipulius ir tiesa pasklistų po pasaulį.

Žinojau, kad jis norėjo, jog sumerkčiau akis ir leisčiau sau nugrimzti į miegą. Aš norėjau to paties, tačiau kiekvieną kartą, kai sumerkdavau akis, regėdavau priešais save įsibrovėlį ir tas dvi ryškėjančias dėmes ant jo kūno. Puikiai žinojau ir supratau, kad neturėčiau jam jausti gailesčio, tačiau mano siela neleido man jo nekęsti ir keikti pačiais blogiausiais bei šlykščiausiais šio pasaulio žodžiais.

Kaspijanas juto, kad šios nakties įvykiai mane stipriai paveikė. Visą naktį jis laikė mane savo glėbyje, jo lūpos vos keli centimetrai nuo mano ausies. Girdėjau jį šnabždant įvairius žodžius. Dalies jų nesupratau, bet tai netrukdė man klausytis ir paprasčiausiai mėgautis jo balsu.

Mano akys žvelgė pro langą, į tą vis šviesėjantį dangų. Net neabejojau, kad su nauja diena atkeliaus ir nauji rūpesčiai bei klausimai, į kuriuos turėsiu vienaip ar kitaip surasti atsakymą.

Turėjau pripažinti, kad tas gyvenimas, kuriame gyvenai, pasibaigė. Dabar buvau kitoje realybėje ir turėsiu surasti būdą, kaip prie jo pritapti.

„Eik nusiprausti ir nusileisk į apačią pavalgyti," girdėjau Kaspijaną tariant. Jo nykštys lėtai slydo mano žandu žemyn.

„O kur tu eisi?" paklausiau. Mano balsas virpėjo, o nerimas atsiradęs akyse išdavė mano sielos būsena. Kaspijanas liūdnai šyptelėjo.

„Nesijaudink, jis nedrįs pulti dienos metu. Eik nusimaudyti," tarė šiltai ir pasilenkė arčiau mano kaktos. Dar ilgai jutau jo šiltų ir švelnių lūpų vaiduoklį ant savo odos. Bėda buvo ta, kad negalėjau suvokti, ar tai buvo gerai, ar blogai.

Vanduo suteikė jėgų, o švelnus persikų aromato dušo kremas praskraidino nuotaiką, tačiau nakties košmaro vaizdinių nepajėgė išbrukti man iš galvos. Leisdamasi laiptais žemyn vis ir vis leidau prisiminimams mane įtraukti į save. Suvokiau tik vieną dalyką, kuris maniau buvo svarbus, Velnias manęs nelaikė savo mirtinu priešu.

„Panele," kažkieno ramus ir storas balsas ištraukė mane iš atsiminimų vandenyno gelmių. Pakračiau galvą ir akimis pradėjau ieškoti balso savininko. Keli žingsniai nuo manęs stovėjo gal neseniai 4 dešimtmetį perkopęs vyras. Jis buvo aukštas, jau šonuose pražilusiais plaukai. Po jo nosimi buvo prižiūrimi nedideli ūsai, kurie tik sendino vyriškį. Iš kūno sudėjimo atrodė, kad jis buvo stiprus ir ne kiekvienas pajėgtų jį įveikti. O tai, kad jam prie šono buvo pritvirtintas dėklas su šautuvu, tik patvirtino, kad jis nebuvo mažas šunytis, kurie sekios ir vizgins uodegą paskui kiekvieną, kuris praeis pro šalį.

„Taip," tariau nedrąsiai. Mano rankos it dvi nekantrios gyvatės apkabino mane per klubus.

„Aš esu Algis. Ponaitis Kaspijanas man paliepė jus saugoti, kol problema su pabėgėliu nebus sutvarkyta," kalbėjo jis formalu tonu, jo tamsiai pilko akys žvelgė į mane ne su ką mažesniu rimtumu, kurį buvo galima girdėti jo balse.

Iš jo veido mėginau išskaityti, ką jis galvoja, tačiau tik tai, kad naujasis jo auklės darbas nebuvo jo mėgstama veikla, buvo akivaizdžiai pateikta mano tyrinėjimui.

„Jis to man neminėjo," išsprūdo žodžiai. Nejučiomis prikandau apatinę lūpą. Tik kraujo skonis ant liežuvio galo suteikė man užuominą, ką dariau pati net nenutuokdama.

Vyras nieko į mano žodžius neatsakė. Jis tik sunkiai iškvėpė ir rankos mostu leido man suprasti, kad jis norėjo, jog žygiuočiau į valgomąjį.

Linktelėjau ir tyliai vykdžiau neištartą įsakymą. Kartas nuo karto dirstelėdavau per petį pasitikrinti, ar mano asmens sargybinis tikrai ėjo paskui mane. Vyras ėjo paskui mane. Jo žingsniai nekėlė jokio garso. Jis iš viso nekėlė jokio triukšmo. Tai mane baugino.

Valgomajame sėdėjo Kapijanas, Magdelena ir kelios man dar nematytos moterys. Viena iš jų buvo gal kokių dvidešimt penkerių metų, jos ilgi kaštoniniai plaukai spiralėmis ant jos odinės juodos striukės. Jos šaltos, tačiau viską įvertinančios akys tyrinėjo priešais ją sėdinčia kitą moterį, kuri atrodė, kad buvo keliais metais vyresnė už ją. Jos ilgi tamsiai rausvi plaukai buvo supinti į kasą, tačiau daugybė sruogų buvo išsidraikusios. Kai saulės šviesa palytėjo jos plaukus, atrodė, kad šie staiga buvo pagauti ugnies.

Greitai nuleidau savo akis žemyn. Moteris vilkėjo paprastą baltą suknią, kurios apačią dekoravo gėlių ornamentai.

„Ateik," Kaspijanas tarė, kai pastebėjo mane kambaryje.

Visų žvilgsniai kaip vienas įsmigo į mane. Aš stengiausi nesutikti nei vieno iš jų akių ir greitais žingsniais atsisėdau prie stalo. Iš abiejų šonų buvo tuščia kėdė.

„Kantre, čia Medeina," Kaspijanas parodė į kaštoninius plaukus turinčią moterį net neukreipęs savo akių nuo manęs. „O čia," parodė į kitą pusę, „Gabija."

Gabija plačiai nusišypsojo, kol tuo tarpu Medeina pavartaliojo aksi ir iš lėkštės pakėlė gabalėlį varškės blyną, kurį buvo apsivilkusi uogienė.

„Medeina. Palengabija," pakartojau moterų vardus, tarsi jų skambesys panaudojant mano balsą galėtų pavirsti visų galvoje esančių klausimų atsakymu.

„Taip, tokie mūsų vardai... panele," Medeina tarė net nedirstelėjusi į mane. „Bet netark jų be reikalo, nes gali įkliūti į bėdą."

„Medeina, Medeina, Medeina..." Gabija tarė moters verdą erzinančiu tonu. „Tu visados tokia rimta. Visaip kaip Algis," ji žvilgtelėjo į prie įėjimo į kambarį stovintį vyrą. „Įdomu, kaip jūs abu dar nesusiburkavote."

Medeina išleido garsą panašų į urzgimą, o Algis kaip ir buvo tylus, taip ir liko.

„Taigi," tarė Kaspijanas po minutės. „Netrukus atvyks ir daugiau.... žmonių," tarė padelsęs.

Magdelena prunkštelėjo.

„Žmonių? Kaspijanai, baik jai pudrinti smegenis. Mums reikia, kad ji bendradarbiautų su mumis, o ne abejotų mūsų poelgiais ir sprendimais. Šiandien ir ryt atvyks dievai ir deivės. Taip pat ir porą padarų. Kitaip tariant, visi yra sunerimę, kad vienas saugomiausių mūsų narių sugebėjo pasprukti iš savo kalėjimo."

„Ką?" plačiai išsižiojau. Atidžiai nužvelgiau kiekvieno veidą kambaryje mėgindama juose įžvelgti išdavikišką užuominą, kad jie mėgino pasijuokti iš nelaimėlės, kuri buvo sutrikusi, išsigandusi ir vieniša.

„Ačiū tau, Giltine," senolės vardą Kaspijanas tarė tarė pabrėžtinai.

Moteris teatrališkai atsiduso.

„Nėra už ką, Perkūne."

Net nemaniau, kad mano realybė, kuri jau maniau, kad buvo pavirtusi į fantastinį romaną, galėjo dar labiau atrodyti iš knygos puslapių.

Kaspijanas primerkė akis, jo lūpos stipriai suspaustos į vieną liniją.

„Žinai, o man tavo naujasis vardas visai nieko," tarstelėjo Palengabija. „Jis skambus, tarptautinis. Tikrai nekrentantis į akį."

Kaspijanas atsistojo ir greitais bei plačiais žingsniais sunaikino mus skiriantį atstumą. Jis atsisėdo ant vienos iš laisvos kėdės ir, neprašydamas leidimo, paėmė nuo mano kelių ranką. Jo šilti pirštai ant mano odos mane nustebino ir akimirkai tiesiog pagrobė iš pasaulio.

„Mūsų nereikia bijoti," prabilo Kaspijanas. Jo hipnotizuojančios akys žvelgė tiesiai į manąsias. Kažkas manyje šnibždėjo, kad neleisčiau vaikinui manęs užliūliuoti ir būti budri. Kaip niekad dabar turėjau suprasti, kas dėjosi aplink mane.

„Nesuprantu," tariau nuoširdžiai. Jutau moterų akis nukreiptas į save.

Kita Kaspijano ranka pakilo ir netrukus ant mano žando ilsėjosi jo delnas.

„Sveika atvykusi į kitą realybę," tarė jis liūdnai šyptelėjęs.

<|<=